Ir nors vienu metu šis kino kūrėjas buvo paslydęs savo karjeroje su agoniją sukeliančiais bei nieko vertais fantastinio žanro hibridais „Paskutinis Oro valdovas. Ango legenda“ ir „Žemė – nauja pradžia“, jam galiausiai pavyko vėl iškilti į padanges su hitais tapusiais bei žiūrovus pakarėjusiais trileriais „Viešnagė“, „Skilimas“ ir „Stiklas“. O ar šįkart jis su nauju filmu irgi pranoko žiūrovų lūkesčius? Tuoj viską sužinosite.

Apie ką mes čia…

Atkeliavę į be galo nuostabų ir akis kerintį kurortą, kai kurie poilsiautojai net neįtarė, jog visai netrukus jų gyvenimas kardinaliai pasikeis. O viskas dėl paslaptingo paplūdimio į kurį jie nukeliauja praleisti saulėtos dienos. Po kelių valandų buvimo paplūdimyje jie suvokia, jog jų visų kūnai sensta, o jie patys keičiasi. Jie tik nežino svarbiausio – diena šiame paslaptingame paplūdimyje yra lygi penkiasdešimčiai žmogaus gyvenimo metų. Ar įstrigusiems šioje keistoje vietoje pavyks iš jos ištrūkti? Ar visgi ši vieta taps jų kapaviete? Į šį klausimą nėra jokio racionalaus atsakymo.

Kūrinio turinys

Po to, kai M. Night Shyamalanas atgavo pasitikėjimą ir pradėjo vėl kurti mažo biudžeto, bet dėmesio vertus filmus, kurie papirkdavo savo idėjomis, lūkesčiai „Senatvei“ buvo išties didžiuliai. Ir ne dėl to, jog filmas buvo paremtas puikiu Pierre‘o Oscaro Levy‘io ir Frederiko Peeterso grafiniu romanu, bet dėl to, jog šis kino kūrėjas tiesiog meistriškai pateikia tokias mistines istorijas. Ir iš dalies lūkesčiai buvo tikrai savotiškai pranokti, nors ir ne visas filmas sugebėjo sukelti pasitenkinimą.

Juostos anonsai visiškai nieko neatskleidė apart to, kad žmonės patekę į paslaptingą paplūdimį sensta. Todėl ir aš nieko neatskleisiu, kas sugadintų Jums peržiūrą. Bet turiu pabrėžti kai kuriuos niuansus, dėl kurių man filmas ir patiko, ir kažkiek nuvylė. Tad pradėsiu nuo šviesių siužeto akimirkų, kurios man suteikė išties neblogą reginį kino salėje.

Didžiausias filmo pliusas – tai nežinomybė. Ir nors pats siužetas yra vystomas be galo lėtai, o kartais net nuobodžiai, viską atperka intriga, kuri mus lydi maždaug valandą. Gal šiek tiek ilgiau, kol nėra atskleidžiama visa tiesa apie salą ir tai, kodėl patekę į ją žmonės sensta. Tad būtent pernelyg neišdirbtas finalas ir sugriauna visą šio pasakojimo grožį. Ir aš manau, kad tikrai ne tokio paaiškinimo bei tuo pačiu tokios pabaigos buvo galima tikėtis. Ypatingai, jog tai yra M. Nighto Shyamalano filmas. Nenoriu čia nieko išgąsdinti, bet tas siužetinis momentas manau daug ką nuvils.

Kitu svarbiu pliusu tampa požiūris į senatvę per pakankamai aiškią ir itin taiklią prizmę. Žiūrovams yra pristatomos įvairios senatvės formos ir ligos, kurios kamuoja susenusius žmones. Ir ties tuo buvo padarytas itin stiprus akcentas, nes būtent senatvė ir paskatino kai ką elgtis vienaip ar kitaip. Na, o kas jau kas, veikėjai išties sugebėjo perteikti visa tai iš itin atviros pozicijos. Kiekvienas iš jų atsiskleidė kaip asmenybė, nors, tiesą pasakius, nei vienam iš jų aš nejaučiau jokios simpatijos. Kažkaip jų likimas man nerūpėjo, o tai irgi keista, nes ties tuo pradėjo dalinai šlubuoti dramaturgija.

Beje, kai kurie filmo elementai sugeba neblogai išgąsdinti ir laikyti įtampoje, nes būtent per tą pirmą rodymo valandą sunku net nuspėti kas gali įvykti po minutės ir kas atsitiks su personažais.

Minusų filme yra. Ypatingai tam tikri su logika prasilenkiantys momentai. Ir nekalbu aš apie salą ir pagreitintą senatvę, o elementarias smulkmenas kaip plaukų ar barzdos augimas ar reguliarų maitinimą. Maisto filme buvo, bet kalbu aš apie maitinimą, kad organizmas nesilptų, nes jis pernelyg greitai keičiasi ir jam reikia maisto.

Apibendrinant, tai tikrai žiūroviškas ir intrigą iki tam tikro momento išlaikantis projektas, kuris aišku neprilygsta geriausiems režisieriaus darbams, bet savo pateikimu sugeba prikaustyti prie ekrano ir tuo pačiu suteikti kažkiek šiurpią pramogą.

Techninė juostos pusė

Man labai smagu, kad M. Night Shyamalanas dabar kuria mažo biudžeto projektus, dėl ko jo filmai įgauna savotišką stilių ir išryškiną režisieriaus firminį braižą. Produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas tikrai pagirtini, o specialieji efektai, kurių čia irgi buvo, taip pat atrodo įtikinamai. Muzika kaip ir priklauso tokio pobūdžio kinui – mistinė ir sukurianti keistą atmosferą. Kažkas panašaus yra M. Night Shyamalano prodiusuotame projekte „Tarnaitė“. Vaizdo ir garso montažas bei kameros darbas – be priekaištų. Šiaip, techniškai šis filmas yra be galo kerintis tiek akis, tiek ir ausis.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filme turime ir visai neblogą aktorių kolektyvą. Tiesa, ne visi sugebėjo pateikti labai jau įtikinamą vaidybą, bet nebuvo taip blogai. Čia mes turime Gaelį Garcią Bernalį, Vicky Krieps, Rufusą Sewellą, Abbey Lee, Keną Leungą, Elizą Scanlen, Natą Wolffą ir kitus. Kaip jau rašiau, iškilių pasirodymų filmas tikrai nesiūlo, bet aktoriai ekrane žiūrisi neblogai ir nesukelia kažkokio diskomforto seanso metu. Tiesa, visai užmiršau. Filme pasirodo ir pats režisierius. Tikiuosi Jums pavyks jį atpažinti.

Verdiktas

„Senatvė“ – iki tam tikro momento intriguojantis ir be galo gerą idėją gvildenantis, tačiau pabaigoje pernelyg savo išvedžiojimais nuviliantis mistinio pobūdžio M. Night Shyamalano naujas trileris, kuriame netrūksta šiurpių elementų, kokybiškai įgyvendintų techninių sprendimų ir lėtai, bet užtikrintai vystomo siužeto. Šie paminėti akcentai leidžia pasimėgauti filmu ir gauti vienkartinę, bet tuo pačiu įtemptą pramogą kino salėje.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)