Apie ką mes čia…
Išgyvendami santykių krizę, Danė ir Kristijanas nusprendžia išvykti į vieną mažą ir labai atokų Švedijos kaimelį, kuriame kas devyniasdešimt metų yra organizuojamas vidurvasario festivalis. Tačiau vos tik atvažiavę į vietą jie kartu su dar keliais draugais pastebi, jog tai nėra įprastas festivalis. Pakerėti festivalio koncepcija, jie net neįtaria, jog po nekaltu šventės įvaizdžiu slepiasi tyras blogis.
Kūrinio turinys
Lygiai prieš metus kino teatrų sales gąsdinęs pirmasis Ari Asterio pilnametražis filmas „Paveldėtas“ suskaldė žiūrovus į dvi stovyklas – tuos, kuriems šis unikalus, daug metaforų turintis ir labai puikiai visas reinkarnacijos idėjas įgyvendinęs filmas patiko, ir tuos, kurie žiūrėdami šią juostą tikėjosi standartinio siaubo filmams būdingo vaizdo su klišėmis apipintomis situacijomis ir nuspėjamais siaubo šokliais. Ir tuos pastaruosius išties galima suprasti. Yra siaubo filmai, kurie priverčia jausti baimę, tačiau tuo pačiu jie suteikia ir pramogą, kurios taip reikalauja šiuolaikinis žiūrovas. Kai tuo tarpu „Paveldėtas“ pasiūlė praleisti laiką intelektualiai, neišjungiant smegenų peržiūros metu.
Asmeniškai buvau labai patenkintas išvydęs tokį kruopščiai paruoštą ir tikrai baisų kino projektą, kuris jam pasibaigus dar ilgai mane persekiojo. Tad nenuostabu, jog „Saulės kultas“ tapo vienu iš labiausiai laukiamų mano šių metų filmų. Ir jo laukiau ne tik dėl to, jog tai naujasis „Paveldėto“ režisieriaus darbas, bet dar ir dėl pačios temos. Tiesiog filmai apie okultizmą ir visokius pagoniškus ritualus yra tikra retenybė kino teatrų repertuaruose, tad kiekvienas toks naujas pasakojimas tampa tikru lobiu šios temos gerbėjams.
Ryškiausiu ir mano nuomone, pačiu baisiausiu iki šiol filmu apie okultizmą buvo 1973 metais pasirodęs režisieriaus Robino Hardy sukurtas šiurpus „Karklų žmogus“. Šį filmą žinoma paminėjau ne šiaip sau. Būtent jo koncepcija ir tapo pamatu šiai Ari Asterio režisuotai juostai. Tik, žinoma, Ari viską padarė savaip, dėl ko jį galima priskirti prie originaliausių XXI amžiaus siaubo žanro filmų kūrėjų ir pastatyti šalia tokių genijų kaip Jamesas Wanas ir Jordanas Peele‘as.
Antrasis pilnametražis Ari Asterio filmas „Saulės kultas“ – tai labai kruopščiai sukurta istorija, kurios pagrindiniu varikliu tampa žmonių santykiai ir jų vidinės baimės, kurias esant reikalui, galima lengvai iškelti į paviršių, kad žmogus pasijustų bejėgis nelygioje kovoje su savo asmeniniais demonais. Ir tą mes matome visos šios juostos metu. Žmogus, pagal šio filmo idėją, tai trapi ir labai nereikšminga būtybė, kuri yra visiškai bejėgė prieš gamtą ir visokius mus supančius reiškinius.
Tad pagonybės tema, kurią labai įdomiai gvildena filmo režisierius, sugeba puikiai tą paryškinti. Kadaise žmonės tikėjo ne į Dievą, o meldėsi gamtai ir stichijoms, kas išties yra labai normalu, nes jos yra žymiai grėsmingesnės nei kažkas, ko mes negalime pamatyti plika akimi ar pajusti. Bet nekalbėsim dabar apie mums visiems žinomą religiją, nes šiame filme ji neturi visiškai jokios įtakos. Tiesiog norėjau paminėti, jog nemaža dalis šio filmo yra skirta būtent senovei ir apeigoms, kuriomis tikėjo su krikščionybe nesusidūrę žmonės.
Be asmeninių šios juostos personažų vidinių baimių ir kovos su savimi, filmas siūlo dar ir pasinerti į okultizmo temą, kuris iš vienos pusės stebina savo žiaurumu, o iš kitos pusės leidžia pamatyti su juo susijusias apeigas, kurias galimai kažkada vykdė mūsų protėviai. Aišku, visi su okultizmu susiję momentai filme pirmiausia priverčia jausti baimę nuo šiurpą keliančių vaizdų. Ir būtent tie vaizdai tampa esminiu siaubo elementų generatoriumi šiam pasakojimui, kuris dar ir sukelia psichologinę įtampa peržiūros metu. Ir tai yra nuostabu, kai žiūri siaubo filmą ir jauti daugiasluoksnę baimę, kuri dar ir yra paremta įdomiu siužetu.
Daugiau neturiu ką pasakyti, nes tiesiog jau reikėtų tada pradėti „spoilinti“ siužetą. Todėl trumpai ir aiškiai – jeigu patiko „Paveldėtas“, mėgstate nestandartines siaubo istorijas, esate gerai gliaudantis metaforas ir sugebate išsėdėti kino salėje pustrečios valandos nepajudėję, šis filmas yra skirtas Jums. Asmeniškai man – tai yra antras geriausias šių metų siaubo projektas po Jordano Peele‘o režisuoto „Mes“, kuris kaip ir mano paminėtas filmas sugebėjo atnešti į žanrą nemažai naujovių.
Techninė juostos pusė
Kaip ir prieš metus, taip ir dabar, Ari Asterio filmai pasižymi idealiai atrodančiais techniniais sprendimais. Šičia mes gauname puikų vizualų pamatą, kuris susideda iš kruopščiai paruoštų dekoracijų, leidžiančių įsigilinti į pagoniškus ritualus bei suvokti etninę tų ritualų svarbą. Taip pat žiūrovas gali mėgautis įdomiais herojų kostiumais, kraupių, bet itin tikrovišku grimu ir aišku personažų šukuosenomis, kurios pridavė tam tikroms scenoms cinkelio.
Garso takelis kaip ir prieš metus, taip ir dabar, stingdo kraują, nes kraupios ir netikėtai suskambančios muzikinės kompozicijos leidžia pasijusti itin nemaloniai stebint akis nedžiuginančius vaizdus. Vien muzika šiame filme sugeba sukelti baimę, o ką jau kalbėti apie vizualų siaubo elementų potencialą.
Ir tą potencialą puikiai paryškina filmo operatorius Pawelas Pogorzelskis, kuris antrus metus iš eilės dovanoja mums ypatingai kraupų reginį. Kelios scenos, kuriose dominavo smurtas ir psichodeliškai atrodantys siužetinės linijos sprendimai, privertė mintyse paploti, nes nuo filmo „Mes“ pasirodymo joks kitas šių metų siaubo filmas negalėjo pademonstruoti tokio kruopštaus ir sukeliančio daug nemalonių jausmų kameros darbo.
Vaizdo montažas ir garso montažas – idealūs. Šis filmas yra puikiu pavyzdžiu, kaip išties turi atrodyti šie techninės dalies elementai, kurių dažnai nesugebama išnaudoti siaubo filmuose.
Aktorių kolektyvinis darbas
Dažniausiai žiūrint siaubo filmus pastebi paprastą, kartais įtikinamą, bet ne itin išsiskiriančią vaidybą, kurią būtų galima pavadinti metų reginiu. Tačiau, žinoma, būna ir išimčių. Vien per nepilnus metus mes tapome trijų stiprių pasirodymų siaubo filmuose liudininkais. Pirmasis ir mano nuomone labai neįvertintas JAV kino meno ir mokslo akademijos narių pasirodymas priklauso Toni Collette už jos drąsą ir nepriekaištingai atliktą personažą filme „Paveldėtas“. Kitu stipriu ir kol kas geriausiu šiais metais moterišku pasirodymu kine kokį man teko matyti yra Lupitos Nyong‘o dvigubas benefisas kraupiame Jordano Peele‘o košmare pavadinimu „Mes“. Ir po šio filmo peržiūros, be jokių abejonių, galima prie šių mano paminėtų damų priskirti neįtikėtiną Florence Pugh rolę.
Mergina jau nebe pirmą kartą stebina savo vaidmenimis, tačiau šiame filme ji peržengė savo vaidybines galimybes, kurias mes galėjome stebėti tokiose juostose kaip „Ledi Makbet“ ir „Kovojant su mano šeima“ ar seriale „Maža būgnininkė“. Jos akyse buvo galima matyti daug skausmo, nevilties, baimės ir aišku nusivylimo. Tai buvo emocionali bomba, kuri vienu momentu sprogo ir mes pamatėme visą jos vaidybinį potencialą.
Antraplanėse rolėse filme pakankamai gerai pasirodė iš ketvirtų „Transformerių“ žinomas Jackas Reynoras, televizinių serialų aktorius Williamas Jacksonas Harperis ir „Juodojo veidrodžio“ bei „Bėgantis labirintu“ žvaigždė Willas Poulteris.
Verdiktas
„Saulės kultas“ – šiurpus ir labai tikroviškas naujas Ari Asterio košmaras, kuris lygiai taip pat kaip ir ankstesnis jo darbas priverčia pajusti baimę ten, kur jos mažiausiai tikiesi. Be genialiai į siužetinę liniją įterptų siaubo elementų, akis džiuginančios techninės pusės ir stulbinančios pagrindinės aktorės Florence Pugh vaidybos, juosta siūlo dar ir pakankamai solidžią istoriją, kurios pamatu tampa taip retai kino ekranuose matomas pagonių folkloras ir okultizmas.
