Filmo „Salos vaiduokliai“ recenzija: kai genialumas slypi paprastume

Kodėl šį autorinio pobūdžio filmą verta pamatyti? Į šį svarbų klausimą atsakysiu žemiau, nes tai nėra vienas iš tų projektų, kuris tinkamas plačiai bei pramogos kine ieškančiai auditorijai.

Apie ką mes čia…

Pasibaigus 1923 metais Airijos pilietiniam karui, gyvenimas šalyje vėl teka įprasta vaga. Tačiau ne visur tarp ten gyvenančių žmonių yra jaučiama vidinė ramybė. Ir puikiu to pavyzdžiu yra Inišerimo saloje įsiplieskęs konfliktas tarp geriausių draugų – liaudies muzikanto Kolmo Doherčio ir ūkininko Padraiko Suilebaino. Vieną dieną Kolmas nusprendžia nebekreipti dėmesio į ilgametį bičiulį, o kokia yra šio sprendimo priežastis, jis neatskleidžia. Neturėdamas kito pasirinkimo, Padraikas visais būdais bando suvokti, kodėl Kolmas nenori daugiau su juo draugauti.

Kūrinio turinys

Per pastaruosius penkiolika metų režisierius Martinas McDonaghas, neskaitant šio naujo mano aptariamo projekto, yra mus palepinęs vos trimis filmais, todėl galiu teigti, jog kiekvienas jo naujas darbas bent jau man yra kaip ilgai laukta šventė. Kodėl? Nes aš puikiai žinau, jog šansai nusivilti bus tikrai labai maži. Ir su šiuo nauju filmu jis tą dar kartą įrodė, todėl labai džiaugiuosi, kad šis filmas atkeliavo į Lietuvos kino ekranus ir jį pagaliau galiu pasižiūrėti dar kartą.

Tačiau kaip jau užsiminiau šios apžvalgos pradžioje, tai nėra universalus pasakojimas, kuris yra tinkamas pramogai vien dėl savo slegiančios atmosferos ir itin lėto siužeto vystymosi. Tad jeigu Jums patiko ankstesni režisieriaus darbai dėl lengviau ir suprantamiau perteiktos istorijos, su šio filmo peržiūra gali kilti problemų. Visgi jame skleidžiama gyvenimu alsuojanti monotonija, užslėptos įvairiausios metaforos apie gyvenimą ir jo prasmę, o taip pat filosofiniai pamąstymai apie draugystę gali sukelti elementarų nuobodulį. Kitaip kalbant – tai yra labai snobiškas ir intelektualus kinas, kuriam arba reikia atitinkamo nusiteikimo, arba elementaraus subrendimo.

O man, kaip žmogui, kuris mėgsta dažnai atitrūkti nuo prabangių blokbasterių ir visokio kito populiaraus kine rodomo „popso“, šis filmas tapo tikra atgaiva. Su juo aš galėjau ne tik patenkinti savo vidinį snobą, bet dar ir peržiūros metu gavau puikią progą pasimėgauti tikru, nuoširdžiu, gyvenimišku ir protingu filmu apie tai, kas yra svarbiausia – gyvenimą ir jo vertybes.

Filme yra gvildenamos labai svarbios, bet tuo pačiu tokios paprastos bei kasdienės temos ir įvairiausios gyvenimiškos problemos, nuo kurių mums dažnai tenka bėgti, bet jos mus pasiveja ir smogia su dar didesne jėga. Atmetus tuos buitinius dalykus ir filosofavimą apie gyvenimo prasmę, filmas siūlo pasinerti į labai jautrią istoriją apie tikrą vyrišką draugystę ir tokios draugystės ribas. Toks siužetinis sprendimas leido akimirksniu pasinerti į šią istoriją ir tuo pačiu susitapatinti su vienu iš pagrindinių filmo veikėjų. Kokiu, nepasakysiu, nes čia ir yra šio filmo grožis, kad kiekvienas žiūrovas seanso metu galėtų pasirinkti, kam simpatizuoti ir su kuo save asocijuoti.

Abu pagrindiniai filmo veikėjai atsiskleidžia palaipsniui, bet tai jie daro užtikrintai ir įdomiai, dėl ko stebėti juos yra tikrai smalsu. Iki pat šios istorijos finalo nežinai, kuo gi baigsis ši „nedraugystė“. Tad intriga ties tuo yra išlaikoma, o tai negali nedžiuginti. Kartu ir pati dramaturgija nešlubuoja, nes atsižvelgus į veikėjų portretus, mes gauname labai stiprų emocionalų poveikį, kuris sugeba paliesti iki pat širdies gelmių.

Kalbant apie humorą filme, tai jo čia yra, tik jis nėra labai atvirai demonstruojamas, nes tam tikrus juokelius reikia elementariai „pagauti“. Ypatingai bus sunku tiems žiūrovams, kurie nėra labai įnikę į airių kultūrą bei susipažinę su jų mentalitetu bei gyvenimo būdu. Pašaipos bei ironijos iš to ten tikrai pakankamai daug, tik svarbu visa tai įžvelgti ir tada ne vieną kartą galima bus maloniai pasijuokti.

Tad nedaugžodžiaujant, galiu pasakyti, jog Martinas McDonaghas ir vėl nustebino su tokiu giliu, protingu ir labai intelektualiu darbu, kurį rekomenduoju pasižiūrėti kiekvienam gero kino gerbėjui. Be abejonės – vienas geriausių 2022 metų kino projektų tiek scenarijaus atžvilgiu, tiek ir režisūros.

Techninė juostos pusė

Filmas vizualiai atrodo jaukiai ir tuo pačiu spinduliuoja paprastumu bei estetika. Labai geras čia operatoriaus Beno Daviso darbas, kuris dėl šauniai pateiktų kameros rakursų leido ne vieną kartą mėgautis puikiai pasirinktomis filmavimo lokacijomis ir, aišku, Airijos gamtos grožiu.

Muzika filme labai tinkanti pabrėžti jame vyraujančią slogią atmosferą, o vaizdo ir garso montažas irgi netrukdė peržiūrai. Meninis apipavidalinimas be priekaištų - pradedant dekoracijomis ir baigiant kostiumais su grimu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmas džiugina dar ir taikliai parinktu aktorių kolektyvu. Jame mes gauname vėl nuostabų Colino Farrello ir Brendano Gleesono duetą, kurį pamėgome dar 2008 metų hite „Reikalai Briugėje“. Ir, galėčiau teigti, šie vyrai atliko bene geriausius arba bent jau vienus iš geriausių savo karjeros vaidmenų. Filme taip pat pastebimas jaunasis talentas Barry‘is Keoghanas, kuris vis dažniau pasirodo tokiose kokybiškuose filmuose kaip šis.

Tad, manau, užtenka šios trijulės paminėjimo, nes būtent šie trys nuostabūs aktoriai ir buvo atsakingi už geriausius pasirodymus šioje juostoje

Verdiktas

„Salos vaiduokliai“ – dar vienas ypatingas, nemažai peno apmąstymams paliekantis bei savo paprastu, bet tuo pačiu patraukliu akims pateikimu genialus naujas Martino McDonagho darbas, kuris pavergia estetiškumu, dialogais, filosofiniais išvedžiojimais, aktoriais ir elementariu snobiškumu. Tad jeigu trumpai – vienas geriausių 2022 metų filmų, kurio nevalia praleisti kinuose.

Filmo anonsas: