Apie ką mes čia…
Anglų literatūros profesorius Ričardas sužino, kad jam liko gyventi vos pusmetis. Susitaikęs su savo padėtimi, jis nusprendžia nešvaistyti savo likusio laiko ir pagaliau pajusti tikrą gyvenimo skonį. Tik ar jo sprendimai nepakenks jam dar labiau? Štai kur klausimas, į kurį atsakyti galės visagalis laikas.
Kūrinio turinys
Filmai apie sunkiai sergančius žmones bei visokias ligas nėra iš pačių maloniausių. Nes tiesiog žiūrėti į kitų kančias net ir per ekrano prizmę nėra lengva, o ką jau kalbėti, jeigu dar ir tavo aplinkoje yra tokių žmonių, kurie susidūrė su panašiomis bėdomis. Todėl dažniausiai tokio pobūdžio filmai sukelia išties daug emocijų jų peržiūros metu bei, žinoma, ir nemažai diskusijų jiems pasibaigus. Bet tik ne šiuo atveju, nes tai yra vienas iš retų pavyzdžių, kai filmas apie sunkią ligą tampa ne tik pamokančiu, bet ir suteikiančiu tam tikrą emocinį pasitenkinimą.
Filmas skleidžia itin pozityvią aurą, todėl jį bežiūrint nesinori verkti ar pagrindiniam herojui jausti gailesčio, o nuoširdžiai priimti jo pasirinkimą. O jo pasirinkimas ir tampa pagrindiniu visos siužetinės linijos varikliu. Tai pakankamai drąsus, šiek tiek savanaudiškas, bet itin žmogiškas pasirinkimas, kuris sukelia daug klausimų, į kuriuos manau kiekvienas iš mūsų surastume atsakymą. Bent jau aš tikrai suradau stebėdamas tai, ką darė ir kaip elgėsi filmo pagrindinis personažas Ričardas.
Taigi, kaip galima ir suprasti iš filmo pavadinimo, visas veiksmas sukasi aplink anglų literatūros profesorių Ričardą, kurio gyvenimas kardinaliai pasikeičia sužinojus mirtiną diagnozę. Ričardo pateikimas filme neatrodo labai pavyzdingas, todėl nemanau, kad reikia iš jo mokytis kaip „atsipūsti“, bet užtat jo dėka galima pamatyti labai aiškią šio filmo režisieriaus žinutę – gyvenk taip, lyg tai būtų tavo paskutinė diena šioje žemėje! Toks personažo nusiteikimas man pasirodė labai žmogiškas, nes kartais mus riboja tam tikros aplinkybės nuo noro būti laisvu, o pasitaikius progai, nors ir ne tokiai džiaugsmingai, mes galiausiai pradedame galvoti apie neįgyvendintas svajones. Ant Ričardo pečių laikosi visa ši istorija, nes jis kaip personažas transformuojasi ir keičiasi. Taip, deja, neįvyksta su kitais filmo herojais.
Jeigu galėčiau palyginti šią juostą su keliais filmais, tai pasakyčiau, jog joje galima pastebėti tokių žymių filmų kaip „Romo dienoraštis“, „Prieš pakratant kojas“ ir „Apie Šmitą“ detales. Tas, jeigu vienas iš jų Jums paliko gerą įspūdį, tai neturėtume praleisti ir „Ričardas atsisveikina“. Juosta tikrai verta dėmesio ir šių dienų kino teatrų repertuaro kontekste, tai vienas rimtesnių kino projektų, kuris suteikia peno apmąstymui.
Techninė juostos pusė
Filmo biudžetas aišku nebuvo kosminis, kad mes gautume labai išraiškingai atrodančią išorę, bet skųstis meniniu juostos apipavidalinimu tikrai būtų neteisinga. Filmas vizualiai yra pakankamai patrauklus, o jo šiltos spalvos ir lokacijos, kuriose vyko pagrindinis veiksmas, nuteikė išties pozityviai lyg žiūrėtum kokį nors Woody Alleno filmą. Todėl neturiu priekaištų nei dekoracijoms, nei herojų kostiumams ar grimui.
Iš kitų techninių aspektų galėčiau išskirti neblogą operatoriaus darbą, pozityvias emocijas sukeliantį garso takelį ir aišku montažo darbus. Vaizdo montažas nesugadino peržiūros dėl kai kurių staigių perėjimų nuo vienos scenos prie kitos, o garso takelis buvo standartiškas tokio pobūdžio filmams.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindiniu smuiku visame šiame maloniai vystomame filme aišku groja didžiausia jo žvaigždė – kadaise labiausiai apmokamas Holivudo aktorius Johnny‘is Deppas. Šįkart jam nereikėjo slėpti savo veido po tonomis grimo ir prieš kameras vaizduoti visokias kvailas grimasas, o natūraliai įkūnyti paprastą su mirtina problema susidūrusį žmogų. Ir jam tai sekėsi labai gerai, lyg aktorius būtų atkeliavęs iš kokių 90-ųjų, kai kino ekranuose buvo galima stebėti jo įsimintinus draminius pasirodymus. Tikiuosi, kad ir ateityje mes galėsime matyti daugiau tokių rolių kaip čia. Nes nors ir kokius neigiamus dalykus galima būtų sakyti apie Johnny‘į Deppą kaip žmogų, bet aktorius jis tikrai fantastiškas.
Antraplanėse rolėse pasirodė keli žinomi kino veteranai kaip Danny‘is Hustonas, Ronas Livingstonas bei Rosemarie DeWitt, bet nieko iškilaus nei vienas iš jų nepademonstravo. Apie kitus aktorius, kurie kelioms akimirkoms užbėgo į filmavimo aikštelę, net neverta kalbėti. Tai buvo net ne rolės, o statistai, kurie gavo progos pasakyti kelias replikas visame filme.
Verdiktas
„Ričardas atsisveikina“ – pozityviai vulgarus ir šiek tiek liūdnas dėl savo gvildenamos temos projektas, kuris nors ir nesukelia didelio emocinio šoko, bet suteikia išties daug peno apmąstymams po jo peržiūros. Be lengvai vystomo siužeto, akims malonaus meninio apipavidalinimo ir pakankamai rimtos temos, filmas mums padovanoja vieną iš ryškiausių aktoriaus Johnny‘io Deppo pasirodymų per pastaruosius keletą metų.
