Ar ir šįkart šis šaunus tandemas mus vėl pradžiugins? Štai kur esminis klausimas, kuriam aš, žinoma, turiu aiškų atsakymą.
Apie ką mes čia…
Išmesti iš „čikenfaktoriaus“ dėl savo nekompetencijos, Arminas, Jonas ir Dariušas nusprendžia palikti Piterborą ir leistis į naują nuotykį Norvegijoje. Tačiau prieš tai vyrukai nori gerai praleisti laiką tėviškėje, todėl jie nusprendžia kelioms savaitėms grįžti į Lietuvą. Bet vos tik nusileidus lėktuvui Vilniuje, trijulė supranta, kad norint pasirodyti iš geresnės pusės ir pakerėti vietines merginas, jie privalo susitvarkyti savo klaikų įvaizdį. Tik jie visiškai nenutuokia, jog nuo įvaizdžio pakeitimo netrukus prasidės didžiausios jų gyvenimo problemos.
Kūrinio turinys
Taip, čia dar vienas lietuviškas užsienio filmo perdirbinys. Tačiau šiuo atveju yra vienas labai svarbus niuansas, kuris kardinaliai keičia situaciją. Iš originalios 2013 metų lenkų juostos liko tik pats siužetinės linijos pamatas, o visa kita tai jau yra mūsų scenaristų darbo vaisius. Todėl žiūrėdamas šią juostą net negalėjau jos lyginti su originalu, nes kaip bebūtų, tai beveik visiškai skirtingi filmai. Na, bet čia jau nebe pirmas kartas, kai Mantvido Žalėno prodiusuoti filmai sugeba atgimti visiškai kitame pavidale ir atrodyti kitaip nei tos originalios juostos, kurių scenarijai buvo įsigyti lietuviškai interpretacijai.
Žinoma, čia įvardijau lietuviškų užsienio filmų perdirbinių pliusus, kurie dažnai nelabai ir terūpi tūlam žiūrovui, kuris ateina į kino salę dėl vieno paprasto tikslo – pramogos. Ir pramogą šiame filme tikrai galima gauti, nes kaip bebūtų, filmas leidžia pasinerti į tam tikrą ir visiškai neišgalvotą kai kurių emigrantų kasdienybę. Tad būtent ši tema ir traukia labiausiai, nes juostoje buvo bandoma ne tik pasijuokti iš „tautos grynuolių“, bet dar ir pašiepti tam tikrus stereotipus, kurie yra būdingi daliai į užsienį geresnio gyvenimo ieškoti išvažiavusiems lietuviams. Ir ne, įžeidžių momentų filme nėra, nes tai, kas čia yra demonstruojama, atitinka tikrovę. O tikrovę reikia priimti ir susitaikyti su tuo, jog dažnai būtent tokie žmonės užsienyje „garsina“ Lietuvą.
Dar kas smagu, jog filme nėra keikiamasi ar demonstratyviai rodomi pliki užpakaliai ar dar kitoks purvas, kuris dažnai mūsų komedijų kūrėjams atrodo neva juokingas. Tad dėl to irgi galima pagirti „ReEmigrantų“ kūrybinę komandą, kuri bandė prajuokinti žiūrovus visai kitokiais būdais.
Kalbant apie personažus, tai peržiūros metu man jie kažką labai priminė, kol galiausiai atradau aliuzijas su labai populiariu JAV serialu „Filadelfijoje visada saulėta“. Ir ne, nemanau, kad čia yra kažkokia kopija ar plagiatas, o tiesiog panašumai su Maku, Denisu ir Čarliu, kuriuos asmeniškai labai mėgstu. Tačiau, jeigu sugrįžtume prie „ReEmigrantų“, labiausiai išdirbtu personažu filme yra Dariušas, kurio siužetinė linija turi daugiausia ką pasiūlyti, pradedant nuo meilės ir baigiant planavimu. Nors, tiesa pasakius, būtent Jonas pravarde „Karsosas“ pavogė visą šou keliais savo ryškiais ir labai juokingais pasirodymais ekrane. Kiti personažai kartais juokino, o kartais erzindavo savo tiesmukiškumu, klišėmis ir dirbtinumu. Tačiau gilintis nenoriu, nes ne tokio tipo filmas, kad reikėtų ieškoti labai jau gilių prasmių.
Iš minusų įvardyčiau kai kuriose vietose ištęstą veiksmą, kuris būtų žymiai geresnis, jeigu filmas bendrai netektų kokių dešimties minučių, be kurių jis atrodytų žymiai žvaliau.
Tad bendrai likau kaip ir patenkintas pamatytu vaizdu. Taip, tai nėra labai jau geras ar koks nors išskirtinis filmas, bet savo pramogos funkciją jis tikrai atlieka, todėl Lietuviškos komedijos rėmuose, „ReEmigrantai“ yra žiūroviškas, bet ne idealus filmas.
Techninė juostos pusė
Kalbant apie techninius sprendimus, tai čia viskas pagal lietuviškos komedijos standartą, todėl net nesinori daugžodžiauti. Kameros darbas puikus, kaip ir beveik visuose lietuviškuose filmuose, vaizdo montažas irgi tvarkingas, o garso takelis šiek tiek nuobodus, nes tiesiog pritrūko gerų muzikinių kompozicijų ir dainų. Meninis apipavidalinimas neblogas, o ir kostiumai, grimas, dekoracijos irgi palieka pozityvų įspūdį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau rašiau, visą šou šiame filme pavogė mano labai mėgstamas aktorius Kirilas Glušajevas, kurio „Karosas“ ne vieną kartą privertė mane isteriškai juoktis. Nežinau kodėl, bet šis aktorius tikrai sugeba įtikinti savo vaidinamais personažais, jog neįmanoma jam nesimpatizuoti. Patiko man ir Dariušą įkūnijęs Valentintas Krulikovskis bei Armino vaidmenį suvaidinęs Andrius Bružas. Gal ne taip ryškiai kaip Kirilas, bet įtikinamai.
Taip pat čia galime pamatyti ar tokius antro plano aktorius kaip Gelminė Glemžaitė, Arvydas Dapšys, Andrius Žiurauskas ir Mindaugas Papinigis.
Verdiktas
„ReEmigrantai“ – visai nebloga, linksmų akimirkų perpildyta, stereotipinius emigrantus pašiepianti ir kaip bebūtų keista, jokių necenzūrinių žodžių neturinti lietuviška komedija, kurios didžiausiu cinkeliu tampa kai kurių pagrindinių aktorių vaidyba bei lengvą pramogą suteikianti ir absurdo kupina istorija.
