aA
Dviejų nepriekaištingų lietuviškų dramų „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ ir „Džiazas“ režisierius bei scenaristas Raimundas Banionis po ganėtinai ilgos pertraukos sugrįžta į didįjį kiną su ypatingu ir jautriu pasakojimu, kurio pamatu tapo Felikso Rozinerio parašytas romanas „Purpuriniai dūmai“.
Filmas "Purpurinis rūkas"
Filmas "Purpurinis rūkas"
© Organizatoriai

Apie ką mes čia…

Norėdamas sužinoti, ar po vokiečių okupacijos jo tėvai liko gyvi, į gimtuosius Rukus sugrįžęs Jozefas nesitikėjo, kad jam teks tapti NKVD agentu. Jo misija – sužinoti viską kas susiję su miškuose besislapstančiais partizanais ir jų artimaisiais. Geraširdžiam Jozefui tai bus pats sunkiausias laikotarpis gyvenime.

Kūrinio turinys

Vėl atėjo metas apžvelgti nacionalinę premjerą. Šįkart ja tapo naujoji Raimundo Banionio juosta apie Lietuvai labai sunkų istorinį laikotarpį, kurį norėtų iš savo atminties ištrinti daugelis tada gyvenusių žmonių. Belaukiant šio filmo susimasčiau, ar daugiau nėra jokių temų, kurias būtų galima gvildenti? Ar tik mūsų šalies kino kūrėjai sugeba imtis bukų komedijų ir patriotinių filmų? Ir čia aš sakau be jokio pykčio. Negi negalima imti pavyzdžio iš kaimynų lenkų, kurių kinas yra aukščiausio lygyio, pradedant nuo dramų, istorinių juostų ir užbaigiant komedijomis bei veiksmo filmais? Ne veltui jų filmai pretenduoja į „Oskarus“.

Vien tik pagalvojus, kad visai neseniai mūsų kino ekranuose praūžė tarptautinis kino projektas „Tarp pilkų debesų“, kurį iki šiol laikau techniškai puikiai įgyvendintu darbu, o lygiai prieš metus turėjome progą pamatyti išties prastą panašios temos kaip ir „Purpurinis rūkas“ dramą apie partizanus „Pelėdų kalnas“, pasidaro graudu. Manau, dviejų filmų šia tema per vienerius metus - pakanka. Bet, pasirodo, kad ne.

Ir ne, aš neprijaučiu rusams ir tiems laikams, nes ir mano šeimai teko išgyventi nelengvus laikus okupuotoje Lietuvoje, bet kam prisiminti po šimtą kartų tai, kas buvo tada. Papykome ir judam toliau, kuriam pozityvesnį pasaulį ir gyvenam savo malonumui, užnugary palikę sunkumus. Su šia linksma gaida ir pradėsiu savo trumpą „Purpurinio rūko“ apžvalgą.

Į didįjį kiną sugrįžusio Raimundo Baniono naujas darbas „Purpurinis rūkas“ man paliko išties neblogą įspūdį, bet kartu sukėlė ir begalę neaiškių klausimų, kurie kamavo net ir kelias valandas po išėjimo iš kino salės. Ir tuoj išaiškinsiu, kodėl po šio filmo peržiūros bus galima pasijusti labai keistai.

Pirmiausia – filme nėra aiški laiko juosta, todėl dažnai žiūrovas gali susipainioti ties įvykiais, kurie įvyko prieš ir po. Suprantama yra tik viena – rusų okupuota Lietuva ir tai, kas vyko per Antrojį pasaulinį karą. Tačiau prisiminimai šiame filme neturi jokio paaiškinimo, todėl tai gali sukelti nepatogią situaciją, norint įsigilinti į pateiktas scenas.

Antra – istorija susideda iš dviejų pagrindinių dalių ir trečios smulkios, kuri, nors ir turi įtakos bendram siužetui, ji visiškai nėra išvystyta. Dvi esminės dalys pasakoja apie Jozefo kelionę į Rukus bei įsitvirtinimą tame kaimelyje, o trečioji parodo dabartį ir seną Jozefą, kuris ir prisimena tuos nelengvus laikus.

Trečia – filmas turi pernelyg daug temų, kurių neįmanoma nuodugniai išvystyti, dėl ko galiausiai išeina šioks toks chaosas, kuris, mano didelei nuostabai, vėliau perauga į pakankamai gerai pateiktą pasakojimą be pabaigos.

Taigi filmo veiksmas – okupuota rusų Lietuva ir Rukų kaimas, kuriame Jozefas per prievartą priverčiamas dirbti mokytoju. Nuo pat filmo pradžios iki maždaug vidurio ekrane mums yra pateikiamas tipinis nevykėlis ir bailys, kuris net musės nenuskriaustų. Tačiau, po vieno svarbaus siužetinei linijai įvykio, šis žmogus mano akyse pakilo ir tapo vyru iš didžiosios raidės.

Jozefas darė viską, ko iš jo reikalavo aplinkybės ir žmonės, kurie jį supo. Tada ir prasidėjo pats filmo įdomumas, nes tu galėjai pilnavertiškai prijausti šiam herojui. Neatskleisiu aš visų niuansų, nes kam tada eiti ir žiūrėti šį filmą, bet pasakysiu, kad tokių žmonių kaip Jozefas nėra tiek ir daug, todėl juos reikia vertinti bei gerbti.

Ir nors visas pasakojimo branduolys laikosi ant Jozefo pečių, nemažai dėmesio filme gauna ir kiti herojai. Vienu iš jų buvo partizanų vadeiva Vladas. Jis – mužikas ir storžievis emocionalus idiotas, kuris reikiamu momentu sugeba priimti itin svarbius sprendimus, norint apsaugoti tuos, kuriuos myli. Senasis Jozefo kaimynas Daugėla irgi sukelia malonias emocijas, nes tai visko matęs ir neblogą išmintį per tiek metų sukaupęs žmogus, kuris skleidė tiesą kiekvieną kartą jam pasirodžius ekrane.

Deja, to paties negaliu pasakyti apie pagrindinį moters personažą filme Janę. Apgailėtina ir niekinga būtybė, kurios dėl jos daromų veiksmų neapkenti visą filmo rodymo laiką. O dar kai pagalvoji, kad tokių moterų yra ir dabar, darosi graudu.

Kiekvienas personažas šiame filme buvo atskleistas, kas yra tikrai reta lietuviškuose filmuose, kuriuose mums pateikiami beveik mediniai ir jokio šarmo neturintys herojai. Todėl stebėti jų likimus šioje juostoje bent jau man buvo tikrai įdomu. Gaila tik vieno, jog maždaug vidury filmo įsivažiavusi ir neblogą dramaturgiją turinti Jozefo istorija nutrūksta pačiame įdomiausiame momente.

Žiūrovai negauna jokių atsakymų į itin svarbius klausimus, dėl to atrodo, kad teks laukti antrosios dalies, kurios akivaizdu, kad nebus. Ir jeigu režisierius norėjo palikti kino lankytojams peno apmąstymui, pirmiausia reikia sukurti tam pagrindą. O jo, deja, čia visiškai nebuvo. Negi pritrūko pinigų ir teko viską užbaigti tokiu neatsakingu būdu? Tikiuosi, kad tai vienintelė priežastis, dėl kurios filmas yra taip prastai užbaigtas.

Dialogai ir monologai filme teatrinio pobūdžio. Kartais per daug hiperbolizuoti, kartais pernelyg monotoniški ir nenatūralūs. Bet visumoje pokalbiai neerzino ir nesukėlė jokio diskomforto peržiūros metu. Prie pliusų priskirčiau dar ir antroje filmo dalyje sukeliamą įtampos jausmą, dėl ko istorija tapo gyvesnė ir ne tokia nuobodi.

Nenorėdamas daugiau gilintis į siužetinės linijos aspektus, nes kitaip tektų išpasakoti svarbius momentus, darau išvadą, kad tai tikrai pakankamai neblogai parašytas ir įgyvendintas projektas, kuris neprailgsta ir kuris bent jau priverčia nerimauti dėl pagrindinio herojaus. O tai jau yra tikrai daug, atsižvelgiant į daugelį panašaus pobūdžio lietuviškų filmų. Bet ar žiūrėčiau šį filmą antrą kartą? Turbūt ne. Geriau pakartoti „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, kuris, matyt, niekada nepasens.

Techninė juostos pusė

Muzika šiame filme buvo vienu iš labai svarbių akcentų, norint pabrėžti tai, kad pagrindinis filmo herojus yra žydas. Bet su žydiškos muzikos skambesiais kartais buvo nuvažiuota į lankas, nes tos melodijos tam tikrais atvejais visiškai netiko rodomam kontekstui.

Vizualiai – filmas kokybiškas ir malonus akims dėl kelių svarbių aspektų – puikiai rodomą laikotarpį vaizduojančių herojų kostiumų ir patalpų dekoracijų bei gero operatoriaus darbo. Kaip jau buvau rašęs kitose apžvalgose, Lietuvos operatoriai yra išties talentingi ir mokantys labai patraukliai pateikti filmo scenas, nors jose ir vyksta visiškas chaosas.

Vaizdo montažas kai kur puikus, o kai kur labai chaotiškas. Bet čia jau kalti tie intarpai su praeities vaizdais, kuriais režisierius norėjo mus sudominti, pristatydamas pagrindinį herojų ir jo santykius su aplinkiniais. Garso montažas kai kur per daug sustiprintas, todėl žiūrint filmą gali pasidaryti nejauku. Gi ne siaubo filmą atėjome žiūrėti, kad reiktų taip gąsdinti žiūrovus.

Aktorių kolektyvinis darbas

Iš vaidybos pusės filmas padarė malonų įspūdį. Tai jau ne tie bandymai į kino ekraną perkelti teatrinius aktorių sugebėjimus, kuriais neįmanoma buvo patikėti. Šičia viskas kokybiškiau.

Pagrindiniame vaidmenyje atsidūręs Severinas Norgaila sukūrė įsimintiną ir labai įdomų personažą, su kuriuo ir teko tapatintis visos juostos metu. Jis privertė savo vaidinamą herojų Jozefą keistis ir tapti tokiu vyru, kuriam prijautei visą filmo rodymo laiką.

Antraplaniuose vaidmenyse galėjome pamatyti irgi pakankamai gerai vaidinančius Tadą Gudaitį, Vidą Petkevičių ir labai nemalonios personos rolę įkūnijusią Giedrę Mockeliūnaitę. Visi jie privertė vienaip ar kitaip jausti įvairius jausmus žiūrint į jų vaidinamus personažus ir peržiūros metu dar labiau sukelti ekrane rodomam kontekstui tinkamą emocinę būklę.

Verdiktas

„Purpurinis rūkas“ – neprailgstantis savo siužetine linija bei dėl pagrindinio herojaus priverčiantis jaudintis draminis Raimundo Banionio filmas, kuris sukaupė savyje daugiau pliusų nei minusų.

Filmo anonsas:

Filmo VIP premjeros akimirkos:

DELFI
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(11 žmonių įvertino)
1.4545

Šiemet ilsėtis ketinęs Tadas Vidmantas atsiprašo už sulaužytą pažadą: gavo tokį pasiūlymą, kurio negalėjo atsisakyti

Praėjusių metų pabaigoje pristatęs žiūrimiausiu tapusį filmą „Pats sau milijonierius",...

Nauja paklausi profesija per filmavimus jau turi net savo protokolą: anksčiau aktoriams galiojo tik viena taisyklė (9)

Alicia Rodis įžengia į filmavimo aikštelę Niujorke turėdama misiją: ji prižiūri vieno...

Jono Pauliaus II gimimo šimtmečio minėjimą temdo pedofilijos šešėliai: sukurtas naujas filmas, laukia dar vienas (7)

Lenkijoje sukurtas dokumentinis filmas apie katalikų kunigų išnaudotus vaikus šeštadienį...

Londone mirė 91-erių sulaukęs garsus lietuvių kilmės aktorius George Mikell (5)

Gegužės 12 d. Londone mirė garsus lietuvių kilmės kino ir teatro aktorius, rašytojas George...

Pastebėjo tik akyliausi: „Liežuvautojos“ gerbėjai po 8 metų seriale įžvelgė netikėtą detalę (12)

Akyliausi kultinio serialo „ Liežuvautoja “ gerbėjai po aštuonerių metų nuo serialo premjeros...

Top naujienos

Po pranešimų apie „Vagner“ samdinių atitraukimą – slapti Rusijos manevrai JAV generolas: teks kalbėti apie labai rimtą grėsmę Europos saugumui (234)

Rusija pasiuntė į Libiją karo lėktuvų, turinčių teikti paramą iš oro rusų samdiniams,...

Valatka: Narkevičiaus pasiteisinimai yra baisesni už pradinius kaltinimus (10)

Visa susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus kadencija yra paženklinta vienas kitą...

Po Vyriausybės pasiūlymo liko sutrikę – o yra ką švęsti? (41)

Vyriausybė pirmadienį paskelbė, kad inicijuoja padėkos akciją „Ačiū, Lietuva“, o birželio...

Maldeikienė: normaliose šalyse orientuojamasi, kad žmonės turi proto (152)

Europarlamentarė Aušra Maldeikienė sukritikavo Lietuvoje dominuojantį suvokimą, kaip turi būti...

Skandalą Vilniaus savivaldybėje ir garsųjį apiplėšimą autostradoje sieja žinomos dainininkės draugas   (284)

Antradienį Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos ( FNTT ) pareigūnai Vilniaus savivaldybėje...

Dėstytojo brolis suviliojo mane tiesiog ant fortepijono – atkirtis vėl jį sutikus buvo saldus (79)

Gyvenime dažnai būna, kad iškilmingus, ženklius, didelius įvykius pamirštame greitai, o...

Gydytojas dietologas paaiškino, kokia limonadų žala mūsų organizmui svarbu turinčioms celiulitą

„Alfas live“ laidoje buvo griaunami visi mitai apie tai, kiek ir ar apskritai galima žmonėms...

Regimantas Dima

Drakulos tėvynainiai rumunai ir kaip juos įveikti vien proto jėga

Autorius šį kartą neria į istoriją ir randa daug žinomo vampyro Drakulos sąsajų su Lietuva....

5 stilingi daiktai, kurie ne tik puikiai tiks jūsų mažai erdvei, bet ir atliks kelias funkcijas (1)

Kai sveitainėje trūksta vietos, kiekvienas naujas baldas, nors ir labai reikalingas, dar labiau...

„Panathinaikos“ vadovas grasina palikti Eurolygą, įpyko ir „Gazprom“ pavadinimą minintys serbai (10)

Ekscentrišku charakteriu garsėjantis Atėnų „Panathinaikos“ klubo prezidentas Dimitris...

|Maža didelių žinių kaina