Apie ką mes čia…
Kadaise turėjęs stoti akis į akį su negailestingu sprogdintoju ir bombų gamintoju „Peršingu“, Jacekas „Gebelsas“ Gocas jau užmiršo prieš kelis dešimtmečius jo sprendžiamą bylą. Tačiau vieną dieną patyrusiam policininkui tenka vėl viską prisiminti, kai jo paauglys sūnus Jarekas prisidaro nemalonumų, kurie yra glaudžiai susiję su jo praeitimi.
Kūrinio turinys
Kaip jau buvau rašęs „Mažo pasaulio“ apžvalgoje – Patrykas Vega ilgus metus kankina savo tėvynainius su degeneratiškais filmais, kuriuos galima žiūrėti tik dėl bendro išprusimo kino studijas pasirinkusiems žmonėms. Kodėl? Nes tai puiki medžiaga tam, kad būsimi kino kūrėjai suprastų, kaip nereikia režisuoti ir tuo labiau, rašyti scenarijų. Bet nesakau, kad pas Patryką Vegą nėra gerų filmų, nes tai būtų melas. Pirmasis „Pitbulis“, jo tęsinys ir „Specialiosios pajėgos“ išties geri filmai, kuriuos galima rekomenduoti ir peržiūrinėti ne po vieną kartą. Bet kitos juostos... Kankynė tiek akims, tiek ir smegenims.
Ir štai, po tikrai neblogo, nors ir sukeliančio nemažai klausimų „Mažo pasaulio“, Patrykas Vegas sugrįžo prie savo karjeros ištakų. Manau, kad toks sprendimas buvo padarytas tik dėl vienos priežasties – užsidirbti, nes paskutiniai keturi filmai Lenkijoje parodė pakankamai kuklias pajamas, todėl reikėjo kažkaip atsitiesti. O kas, jeigu ne populiari filmų serija tą galėtų padaryti? Čia manau ir yra didžiausia šios juostos problema.
Ketvirtasis serijos filmas „Pitbulis. Paskutinis šuo“ pasirodė 2018 metais ir jis ganėtinai logiškai užbaigė visą istoriją, o dar ir kokybiškai, nes jo režisieriumi buvo legendinių „Šunų“ kūrėjas Wladyslawas Pasikowskis. O dabar, dėl Patryko Vegos godumo, istorija toliau tęsiama. Bet, tenka pripažinti, jog su šiuo filmu jis labai nepasišiukšlino, todėl jį galima žiūrėti ne kaip originalių juostų pratęsimą, bet savotišką serijos perkrovimą. Todėl pykti ant šios naujos istorijos kaip ir negalima, nes joje pateikti įvykiai nelabai koreliuojasi su ankstesniais.
Filmo siužetas yra pakankamai banalus ir kažkur jau ne vieną kartą matytas, bet visumoje, jis neleidžia nuobodžiauti, nes visuomet kažkas vyksta ekrane ir veiksmo ištroškęs žiūrovas dėl to gauna visai neblogą įtampos dozę. Taip pat čia turime dvi savotiškas siužetines linijas – tėvo ir sūnaus. Tai tampa esminiu šio pasakojimo pagrindu, todėl išvysti kartų skirtumus ir jauno bei vyresnio žmogaus požiūrį į gyvenimo aspektus irgi galima. Ne idealiai dramaturgijos prasme, bet sakyčiau, kad įtikinamai tai buvo pateikta. O kas liečia kriminalinį šio filmo pagrindą, tai jis nėra pernelyg ryškus. Tiesiog turime nusikaltėlį ir pareigūną, kuris turi tą nusikaltėlį pagauti. Pasižiūrėjus kokią nors „Kobra 11“ seriją gautume kažką panašus, ką siužeto prasme čia mums padovanojo Patrykas Vega.
Veiksmo, brutalumo ir įtampos filme tikrai netrūksta. Bet tikrai ne visos veiksmo scenos atrodo sklandžiai, kas aišku krenta į akis ir kartais sugeba prarasti tikrovės jausmą. Ir nesvarbu, kad čia vaidybinis filmas, bet kai yra rodomas tikras gyvenimas, o ne fantastinio pobūdžio istorija, nori nenori, bet kreipi dėmesį į tam tikrus kūrėjų sprendimus.
Tad jeigu reziumuoti ir neišpasakoti įdomiausių šios juostos momentų, galiu pasakyti, jog tai ne toks tęsinys, kurio galbūt daug kas laukė, bet tai ir ne toks apgailėtinas filmas kaip dauguma režisieriaus Patryko Vegos kuruojamų projektų. Vienkartinis, bet suteikiantis pakankamai žvalią pramogą filmas, kurį rekomenduočiau žiūrėti tik temos bei žanro gerbėjams. Nieko ypatingo čia nepamatysite, bet kelios įtemptai praleistos valandos kine bus garantuotos.
Techninė juostos pusė
Kaip ir dauguma Patryko Vegos filmų, šis irgi turi tą pilkšvą filtrą, kuriuo bandoma kurti niūrumą ir tikrumą ekrane. Tai kažkiek paryškina bendrą atmosferą. Taip pat čia neblogai atrodo meninis apipavidalinimas, judrus kameros darbas, stiprus garso montažas ir įtampą skleidžianti muzikinė palyda. Bet vaizdo montažas kaip ir pridera šio režisieriaus filmams – chaotiškas. O tai reiškia, kad naujas „Pitbulis“ irgi kažkada sulauks serialo, kuriame ir bus papildytos šioje juostoje parodytos scenos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Iš senosios „Pitbulio“ gvardijos liko tik aktorius Andzejus Grabowskis, kuriam atiteko garbė matyt paskutinį kartą įkūnyti „Gebelsą“. Vaidino jis kaip ir visuomet – įtikinamai, todėl priekaištų būtent jam tikrai neturėčiau. Bet pasirodęs ekrane jaunimas su Sebastianu Dela ir Dawidu Czuprynskiu priešaky, visgi kartais erzindavo dėl netikroviškai išsakytų dialogų ar išreikštų emocijų. Taip pat filme buvo galima pamatyti lenkų kino veteranus Przemyslawą Bluszcą ir Tomaszą Dedeką, kurie irgi tvarkingai atliko jiems patikėtus vaidmenis.
Verdiktas
„Pitbulis“ – ne pats geriausias savo pateikimu serijos filmas, bet žiūroviškas ir tuo pačiu sugebantis suteikti nemenką įtampos dozę, kuri neleidžia nuobodžiauti stebint itin nulaižytą ir jau ne vieną kartą matytą istoriją. Ir nors brutalumas, vulgarumas, nenormatyvi leksika bei aktorius Andzejus Grabowskis pagrindiniame vaidmenyje – standartiniai režisieriaus Patryko Vegos kūrybiniai sprendimai, kurie dažniausiai priverčia imtis už galvos, šičia suveikia 100% gerai.
