Apie ką mes čia...
Tai turėjo būti graži, saulėta ir daug džiaugsmo sukelianti 2013 m. balandžio 15 diena, tačiau vieną akimirką viskas apsivertė aukštyn kojomis. Ir viskas dėl dviejų galingų sprogimų per kasmetinį maratoną Bostono mieste. Ant kojų pakelta policija, prie kurios prisidėjo FTB ir kitos su terorizmu kovojančios organizacijos, turi vieną tikslą – surasti už teroristinį išpuolį atsakingus asmenis. Tačiau tai ne itin lengva užduotis, kai teroristais tampa jauni ir niekam į akis neužkliuvę giminaičiai.
Kūrinio vidus
Visi mes puikiai prisimename tuos kraupius 2013 metų įvykius Bostone, per kuriuos buvo daug sužeistųjų, o trys žmonės žuvo. Jau tada buvo galima susiprasti, jog nereikės ilgai laukti, kada Holivudo kino studijos imsis šios jautrios ir emocionaliai stiprios istorijos apie JAV tautos vienybę. Ir štai, po trejų metų, gauname pirmąjį iš dviejų suplanuotų juostų apie Bostono maratono tragediją. Tai labai primena 2013 metus, kai tais pačiais metais į kino ekranus atkeliavo du projektai apie Baltųjų rūmų apgultį.
Peterui Bergui, kuris režisavo trilerį „Patriotų diena“, pasisekė labiau, nes jo juosta pirmoji žengia į didžiuosius ekranus, o tai reiškia, jog ji turi didesnį potencialą užsidirbti daugiau nei Davido Gordono Greeno režisūrinis projektas su Jake'u Gyllenhaalu, pavadinimu „Stipresnis“. Nors, žinoma, tikiu, jog ir antras filmas šia tema bus geras. Bet dabar apsistokime ties šiuo, jau kino ekranuose rodomu filmu.
Kaip ir ankstesni režisieriaus darbai, taip ir šis įtampos kupinas trileris įvykius pateikia iš įvairių žmonių perspektyvų bei jų matomos prizmės. Ir tai yra labai gerai, nes galima labiau įsijausti į pačią temą, kurios neriboja vos vieno veikėjo veiksmai. Kaip ir buvo galima nutuokti, pirmoje iš trijų šio filmo dalių viskas sukasi ties pagrindiniais ir antraplaniais herojais bei jų pristatymu į pagrindinę juostos siužetinę liniją prieš kraupius įvykius. Režisierius sugebėjo parodyti tiek policininko Tomio Sanderso darbo ypatumus ir jo santykius su žmona, tiek seržanto Džefrio Puglesio gyvenimo idilę, o taip pat susikoncentruoti ir į teroristinio akto aukas ir žmones, kurie prisidėjo prie nusikaltėlių suėmimo.
Ne ką mažiau intriguoja ir tai, jog nemažai dėmesio gauna patys teroristai. Tvarkingai pateikta ir jų istorija, kurią apčiuopia pasirengimas teroro aktui, jo įvykdymas ir vėlesni veiksmai, kai teisėsauga pradėjo minti ant kulnų. Per tas dvi rodymo valandas buvo sugebėta parodyti kiekvieno šių įvykių dalyvio tragediją iš įvairiausių kampų ir tas išties žavi. Gal kartais pompastiškai ir pernelyg išdidžiai, didvyriškai, bet kartu ir žmoniškai, paprastai, kad būtų sukeltos papildomos emocijos.
Stipriausias šio filmo akcentas – įtampa. Galiu pasakyti, jog ties šiuo filmo komponentu kino kūrėjui pavyko išgauti kažką nuostabaus. Pirmas pusvalandis, kuriame rodomi laimingi žmonės, maratonas, policininkai, įvairiausių sričių darbuotojai, su kiekviena sekunde perauga į įtampos kupiną reginį. Gi žinome, kad jau tuoj susprogs bombos, kad tuoj žus žmonės, bet nežinia kada tas įvyks. Kylanti įtampa galiausiai pasiekia apogėjų ir... Sprogimas. Norėjosi tiesiog paploti salėje už tokį puikų pojūtį. Ne per kiekvieną vasaros blokbasterį galima patirti tokius stiprius pojūčius. Žinoma, po sprogimo prasideda pats įdomumas. Tai ne vien tyrimas ir teroristų paieškos, tai kartu ir kruopščiai iš vidaus parodytas pareigūnų darbas, negailestinga biurokratija su vidiniais nesutarimas ir laiko švaistymas, kuris gali kainuoti išties daug. Bet čia jau nenoriu nieko išpasakoti, geriau patiems pamatyti, kaip atrodė pats tyrimas. Jis čia pateikiamas iš labai arti.
Filmas sukelia daug emocijų ir dėl tokių naivių, gal net pernelyg banalių scenų kaip tėvo ir sūnaus susitikimas ligoninėje ar vyro ir žmonos apsikabinimas, bet tokie filmo momentai leidžia tikėti, jog viskas priklauso nuo mūsų pačių. Mes esame vienybė ir jeigu mes visi susivienysime, tai galėsime kovoti su visomis pasaulio negandomis. Būtent tą ir norėjo parodyti filmo režisierius. Terorizmas – tai ne bėda, jeigu visi mes esame vieningi ir galime su juo kovoti. Todėl būti patriotais būtina – tiek savo šalies, tiek ir žmonių, kurie mus supa.
Žinoma, siužetinė filmo linija ir gana aiškiai išdėstytas pasakojimas turi dar ir kitų privalumų. Filme netrūksta veiksmo, gaudynių, bet kas svarbiausia – labai kietų susišaudymų ir dar daugiau sprogimų. Antroji filmo pusė dinamiškesnė ir turinti daugiau laisvės, kas labiau prikausto prie kėdės. Net užmiršti, kiek laiko trunka šis filmas, nes kiekviena jo scena įtraukia. Labai gerai, jog būtent stipriausios veiksmo scenos buvo sudėtos į pačią pabaigą, kad žiūrovas galėtų prieš filmo finalą pasimėgauti kokybiškai atrodančiu reginiu.
Bet net ir pasibaigus pagrindinei siužetinei filmo linijai, režisierius taip paprastai mūsų nepaleidžia. Žiūrovų laukia staigmena, kuri gali ir sugraudinti, bet ir parodyti žmogaus valios galią. Stipri pabaiga, tikrai stipri.
Techninė juostos pusė
Atkurti Bostono maratono įvykius nebuvo tokia lengva užduotis, nes viską stebėjo tam tikros instancijos, kurios reikalavo tikslumo. Ir tikslumas buvo išlaikytas. Juostos dekoracijos, sprogimo momentas, net žmonių apranga atitiko tikrovę. Ir kalbant apie sprogimus, tai puikus kompiuterinių efektų ir pirotechnikos specialistų mišinys, kuris filme atrodo labai tikroviškai.
Kameros darbas irgi puikus. Išraiškingas, kruopštus, svarbiausias detales apčiuopiantis darbas, kurio dėka galima iš arti susipažinti su įvykiais, kurie taip dažnai buvo rodomi televizijoje 2013 metų balandžio mėnesį. Bet kas labiausiai krenta į akis, tai panoraminiai vaizdai iš sprogimo vietos. Taip padaryta, kad dar autentiškiau atrodytų bendras juostos vaizdas.
Juosta gali pasigirti ir standartine, trileriams būdinga muzika, kuri neįsimintina, bet filmo peržiūros metu, dėka stiprių ir įtampą sukeliančių kompozicijų, tinkama. Bet čia nenuostabu, nes prie filmo garso takelio dirbo Oskarų laureatai – kompozitoriai Atticusas Rossas ir Trentas Reznoris.
Garso montažas, tiek sprogimų scenose, tiek chaoso ir, žinoma, finalinėse susišaudymuose – nuostabus. Gerą poveikį daro ir vaizdo montažas. Istorija nuosekli, parodyta iš įvairių pozicijų, sukelianti įtampą ir sudominanti nuo pradžios iki galo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas geriausių pastarųjų metų kino tandemų – Peteris Bergas ir aktorius Markas Wahlbergas – trečią kartą suvienija savo jėgas. Tik šįkart aktoriui tenka vieno iš daugelio personažų vaidmuo, kas dar labiau žavi. Dirbdamas pas Peterį Bergą, aktorius išnaudoja visą savo potencialą ir sukuria skirtingus, emocionalius ir įtikinamus personažus. Ir šis jo pasirodymas ne išimtis.
Gerai juostoje pasirodo ir Kevinas Baconas, atlikęs FTB vadovo vaidmenį, o taip pat ir Johnas Goodmanas, visuomet atsipalaidavęs J.K. Simmonsas ir Michaelas Beachas. Nustebino ir jaunosios aktorių kartos atstovas Alexas Wolffas, atlikęs ieškomiausio šalies nusikaltėlio vaidmenį. Themo Melikidze irgi visai neblogai susidorojo su savo vaidmeniu, suvaidinęs antrąjį teroristą.
Aišku, be jų filme taip pat buvo nemažai antraplanių herojų, kurie irgi prisidėjo prie bendro siužetinės linijos vystymo, tačiau paminėti reikėtų Jimmy O. Yangą, kurio pasirodymas buvo išraiškingiausias.
Verdiktas
„Patriotų diena“ – stiprus ir įtampos nestokojantis trileris, paremtas tikrais, visą pasaulį sukrėtusiais 2013 metų įvykiais, kurio esminiu varikliu tampa kruopščiai apgalvotas siužetas, perkeliantis žiūrovus į kino ekrane vystomų įvykių sūkurį, kurie parodyti iš įvairiausių matomų perspektyvų.
