O dabar, praėjus šešeriems metams, režisierius sugrįžta su vaidybiniu minėto dokumentinio projekto perdirbiniu, kuris tuo pačiu dar ir tampa jam debiutu pilnametražiame vaidybiniame kine. Ar jam pavyko sukurti dėmesio vertą filmą? Atsakymas netrukus.
Apie ką mes čia…
Taisydami jūroje plūduriuojantį laivą, du narai atsiduria mirtinoje situacijoje, kai bangos pradeda nešioti laivą į visas puses ir kabelis, kuris palaiko jų gyvybę, staiga nutrūksta. Vienam iš jų visgi pavyksta pakilti į paviršių, kol antras bando kovoti dėl savo gyvybės. Neturėdamas kitos išeities ir rizikuodamas ne tik savo, bet ir laivo įgulos gyvybe, narų komandai vadovaujantis Dankanas pasiryžta itin pavojingai gelbėjimo operacijai, kuriai jis turi itin ribotą laiką.
Kūrinio turinys
Tokie nepavydėtiną situaciją perteikiantys išgyvenimo trileriai, kurie dar ir yra įkvėpti tikrų įvykių, priverčia žiūrovus kino salėje sėdėti lyg ant adatų, nes įtampa ir adrenalinas kyla su kiekviena minute. Tad trumpai tariant, filmas „Paskutinis oro gurkšnis“ ir yra būtent tokiu kvapą gniaužiančiu reginiu.
Filmas įtraukia ne vien dėl savo įtemptai papasakotos istorijos ar itin kruopščiai pristatytos 2012 metais įvykusios nelaimės užkulisių, bet ir dar dėl vieno svarbaus aspekto – dilemos. Visgi tokie įvykiai priverčia susimąstyti apie tai, ką mes patys darytume tokioje situacijoje ir kaip galėtų atrodyti mūsų pačių sprendimas. Ar jis būtų teisingas, ar visgi ne? Tad žiūrėdamas šį filmą visą laiką svarsčiau, ką gi daryčiau Dankano vietoje. Iš kitos pusės, ne vien Dankanas šiame filme turi ką pasakyti, bet tą privilegiją turi dar ir keli kiti personažai. Todėl pasižvalgyti dar ir į kitas rodomos ekrane situacijos puses bei apmąstyti kitus argumentus irgi galima.
Kas dėl personažų, tai filme jų nėra pernelyg daug, bet mano akimis stipriai dramaturgijai užteko to, ką pademonstravo Dankanas, Deivas, Krisas ir kapitonas Andre. Kiekvienas iš jų savo daromais poelgiais bei išsakytomis mintimis puikiai atskleidė savo asmenybes, kas žinoma suteikė pasakojimo visumai papildomą pliusą.
Iš didesnių juostos privalumų apart gerai sukaltos įtampos ir žvalumo siužete, galima įvardyti jo trukmę, kuri idealiai tiko šiam dinamiškam pasakojimui, kuris nei vienai akimirkai man nesukėlė nuobodulio jausmo. Viskas konkrečiai, dramatiškai ir efektingai, o tai reiškia, jog šis filmas mano akimis kuo puikiausiai tinka kokybiškai pramogai kine.
Techninė juostos pusė
Galėčiau dar teigti, jog dėka savo minimalizmo ir savotiško kameralizmo, filmas „Paskutinis oro gurkšnis“ sugeba padovanoti ganėtinai klaustrofobišką jausmą, kuris aišku tampa itin svarbus stebint narų bandymą gelbėtis. Specialiųjų efektų juostoje minimaliai, bet jie atrodo tikroviškai ir nesukelia jokio diskomforto filmo autentikai. Dar aišku pagirti noriu energingą kameros darbą, gerai sukaltą vaizdo montažą, natūralumu alsuojantį meninį apipavidalinimą ir aišku šiurpiai dramatišką atmosferą sukuriančią muziką. Vienu žodžiu, techniniame plane viskas išties puiku.
Aktorių kolektyvinis darbas
Nedaugžodžiaudamas, noriu tik paminėti, jog vaidybos plane taip pat reikalai geri. O kaip gali būti kitaip, jeigu pagrindinį vaidmenį čia atliko charizmatiškas ir kartu talentingas Woody’is Harrelsonas, kuriam įkūnyti reikėjo dramatiškiausią visame filme personažą.
Antrame plane užtat galima pamatyti „Marvel“ žvaigždę Simą Lių, seriale „Birmingemo gauja“ išpopuliarėjusį Finną Cole’ą ir charakterinį aktorių Cliffą Curtisą. Vaidino jie taip pat įtikinamai, kas aišku nesugadino filme bendro tikrumo jausmo.
Verdiktas
„Paskutinis oro gurkšnis“ – techniškai kokybiškai, įtemptai ir nenuobodžiai sukaltas išgyvenimo temą gvildenantis tikrais įvykiais paremtas draminis trileris, kuris leidžia ne tik pasinerti į 2012 metais Šiaurės Jūroje įvykusios nelaimės užkulisius, bet tuo pačiu pasimėgauti solidžia aktorių vaidyba ir sklandžiu pilno metro kine debiutavusio dokumentalisto Alexo Parkinsono režisūriniu darbu.