Apie ką mes čia…
Nesugebanti susitvarkyti savo asmeninio gyvenimo dėl itin palaidūniško gyvenimo būdo, Keitė pragyvenimui užsidirba dirbdama kalėdinių prekių parduotuvėje. Vieną dieną į jos akiratį pakliūva žavus, bet ganėtinai teisingą gyvenimo būdą propaguojantis vaikinas Tomas, su kuriuo ji kelis kartus nueina į pasimatymą. Gal tai pagaliau tas vienintelis, kuris sugebės sutramdyti patrakėlę Keitę? Į šį klausimą galės atsakyti tik visagalis laikas,- rašoma Dario Voitukevez rezencijoje pranešime spaudai.
Kūrinio turinys
Štai ir atėjo tas metų laikas, kai kino teatrų repertuare pasirodo patys kalėdiškiausi filmai. Kiekvienas iš mūsų aišku turi savo favoritus, kurie asocijuojasi su šia gražiausia metų švente. Vieniems tai „Haris Poteris“, kai kuriems „Žiedų valdovo“ trilogija, o tradiciškai daugeliui – „Vienas namuose“, kuris atvirai kalbant jau seniai yra pabodęs. Bet tradicijos yra tradicijos ir kasmet mes esame priversti iš inercijos žiūrėti šį kino hitą.
Asmeniškai man Kalėdos asocijuojasi su trimis filmais, kuriuos visuomet peržiūriu su šeima. Kalbu apie pirmąjį „Kietą riešutėlį“, klasikinį Franko Capros režisuotą šedevrą „Tas nuostabus gyvenimas“ ir romantinę komediją „Tegyvuoja meilė“. Tačiau, atmetus tradicijas, man smagu, kad kino teatrai kiekvienais metais sugeba pasiūlyti naujas istorijas, kurios priverčia pajusti kalėdinę dvasią. Jos ne visada būna žavios, bet karts nuo karto atsitinka stebuklas ir ekrane pasirodo dėmesio vertas hitas. Gaila tik, kad nebepamenu kada toks filmas buvo pasirodęs. Bet ne apie tai čia eina kalba. Visgi reikia įvertinti naująjį Paulo Feigo darbą.
Režisierius Paulas Feigas kaip ir visuomet daug dėmesio skiria žmonių santykiams, bet aišku per komedijos prizmę. Tik šįkart tai nelabai veikia, nes tokių istorijų kaip „Paskutinės Kalėdos“ buvo ne viena ir ne dvi. Kalbu aišku apie patį siužetą, o ne laikotarpį, kada vyksta veiksmas. Tai pakankamai banali, šabloninė ir beveik visą siužetinės linijos eigą stovinti vietoje komedija, kurios koziriais tampa itin žavūs personažai, kurie ir tempia šią istoriją, bei finalinis aktas, kuris šiek tiek apverčia viską aukštyn kojomis. Gaila dėl vieno. Veikėjai nesugeba atsiskleisti taip, kad mes matytume juose įdomias asmenybes, todėl ekrane matome pakankamai jau visiems matytą vaizdą – blogietį ir gerietį.
Blogiečiu šiuo atveju tampa Keitė, kurios gyvenimo būdas yra pakankamai amoralus. Ji daug geria, mėgsta atsitiktinius seksualinius santykius, nekenčia bendrauti su mama ir turi nemažai problemų su atsakomybe. Užtat Tomas – tai idealas, kuris rūpinasi benamiais, nesinaudoja moterimis ir į gyvenimą žiūrį iš pakankamai pozityvios perspektyvos. Na, maždaug taip ir atrodo personažai, kurių tikslu tampa vienas aspektas – pabandyti pakeisti Keitę. Ar tai pavyks padaryti? Spėkite iš vieno karto. Ir ne, aš nieko čia „nespoilinu“, o tik pasakau, kad einant į tokius filmus galima nuspėti pabaigą. Net ir su tokiu „NETIKĖTU“ siužetiniu posūkiu. Pats pavadinimas ir grupės „Wham!“ daina daugiau išpasakoja nei aš. Bet čia jau reikėtų kažkiek įsigilinti į tai, kas rodoma ekrane ir kokius žodžius naudoja George‘as Michaelas savo žinomoje dainoje.
Kalėdų tema filme pernelyg neišvystyta. Yra daug foninių motyvų, bet jie nėra išnaudoti, nes tiesiog viskas, kas yra susiję su Kalėdomis, tai laikotarpis, kada vyksta veiksmas. Viskas. Tačiau gėrio propagavimo filme buvo. Ypatingai finalinėje scenoje, kurioje susirinko benamiai žmonės. Čia vienintelis epizodas, kuris gali sukelti jautrias akimirkas, nes ten kažkiek buvo bandoma parodyti žmogiškumą ir tai, kad mes visi esame lygūs,- rašoma Dario Voitukevez rezencijoje pranešime spaudai.
Ir humoras. Kaip galėjau pamiršti apie jį. Taip, juostoje yra nemažai humoro bei gana kvailų ir jau ne kartą matytų situacijų, bet jos kažkodėl čia suveikė. Grubūs ir kartais vulgarūs juokeliai buvo puikiai priderinti prie rodomų scenų, atsižvelgus į jų kontekstą. Kaip pavyzdį paimčiau pokalbį apie penius, kuris akimirksniu pagyvino peržiūrą.
Visumoje – vienkartinis, nors ir neprailgstantis filmas, kuris turi savo pliusų, bet kaip bebūtų gaila, minusai paima viršų, nes tai visiškai neoriginaliai atrodantis ir bandantis žiūrovus papirkti šventine atmosfera projektas. Bet už George‘ą Michaelą ir jo kūrybą didelis ačiū. Tai vertingiausias juostos elementas.
Techninė juostos pusė
Visos šios juostos pažiba tampa nerealus garso takelis. Bet ko čia stebėtis, visgi pagrindinės filmo dainos buvo atliktos paties George‘o Michaelo. Čia mes išgirstame „Last Christmas“, „Freedom“, „Praying for Time“, „Wake Me Up Before You Go-Go“ bei net „Too Funny“. Fantastiška duoklė legendiniam dainininkui. Gaila tik, kad pats filmas nėra toks jau įspūdingas.
Vizualiai juosta neerzina. Nuotaikinga atmosfera, šventinės dekoracijos, malonūs akims kostiumai bei grimas, neblogas operatoriaus darbas ir pakankamai jaukios lokacijos padaro išties neblogą poveikį bendram šios juostos vaizdui. Dėl jo ši istorija neprailgsta ir karts nuo karto sugeba sukelti pozityvią aurą. Taip pat pridėkime tvarkingą vaizdo bei garso montažą ir gausime pakankamai kokybiškai iš techninės dalies atrodantį kino projektą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Sulaukusi daug negatyvių reakcijų dėl paskutiniojo „Sostų karų“ sezono, aktorė Emilia Clarke ir toliau smaginasi vaidinama jaukiuose filmuose. Ši jos naujas rolė kažkiek primena jos pasirodymą puikioje melodramoje „Aš prieš tave“. Jokio negatyvo, vien tik šilti jausmai jai skleidžiami visos juostos metu. Gaila tik, kad pats jos personažas nebuvo toks įdomus kaip to norėtųsi.
Taip pat pagirtinai atrodė Henry‘is Goldingas, kuris per pastaruosius metus įgavo neblogą Holivudo žvaigždės statusą. Viskas aišku dėl jo rolės studijos „Warner Bros.“ hite „Pasakiškai turtingi“. Didelio pasistūmėjimo vaidyboje šiame filme nepamačiau, nes jis buvo panašus į tą patį bičą iš mano paminėto filmo, tačiau tas bičas ekrane atrodo itin maloniai, todėl skųstis jo vaidybiniais sugebėjimais nereikia. Ne toks filmo žanras, kuriame reikėtų atskleisti visus draminius sugebėjimus. Dabar įdomu kaip jis atrodys naujame kriminalinio žanro Guy‘aus Ritchie filme „Džentelmenai“, kur jam atiteko blogiečio rolė.
Antraplanėse rolėse čia galima pamatyti ir būrį kitų garsių pavardžių, tarp kurių filmo scenarijų parašiusi Emma Thompson, Michelle Yeoh, Lydia Leonard ir Robas Delaney. Gaila tik, kad jiems čia nebuvo ką veikti.
Verdiktas
„Paskutinės Kalėdos“ – pernelyg klišinis ir daug įvairiausių šablonų iš kitų panašaus pobūdžio filmų savyje sukaupęs projektas, kuris beveik nesugeba sukurti jaukios kalėdinės dvasios, o tik papasakoti milijoną kartų matytą blankią istoriją apie netikėtą meilę ir du žmones, kurie nors ir yra visiškai skirtingi, bet stebuklingu būdu sugebantys atrasti save šventiniu laikotarpiu. Tiesa, su vienu mažu niuansu, kuris šiek tiek išgelbėja situaciją. Užtat didžiausiais pliusais čia tampa labai jaukiai atrodanti išorė, tarpusavyje visai neblogą chemiją turintys aktoriai Henry‘is Goldingas su Emilia Clarke bei nemirtingos George‘o Michaelo atliktos dainos.
