aA
2008 metais pristatęs vieną iš pačių ryškiausių XXI amžiaus prancūzų kriminalinių dramų „Mesrinas“ bei prieš tris metus pradžiuginęs brutaliu trileriu „Kraujo tėvas“, režisierius ir scenaristas Jeanas-Francoisas Richetas kviečia į dar vieną ypatingą kino nuotykį, kuriame visu gražumu pasirodo publikos numylėtinis Vincentas Casselis.
Filmo „Paryžiaus imperatorius“ plakatas
Filmo „Paryžiaus imperatorius“ plakatas
© Organizatoriai

Apie ką mes čia…

Žinomas visoje šalyje vagis ir genialus pabėgimų iš kalėjimų specialistas Fransua Vidokas gauna gyvenimo sandėrį. Jam tereikia padėti teisėsaugai sugauti miestą valdantį banditą ir visus jo parankinius ir jam bus suteikta amnestija. Tačiau, susidūręs su priešu, Vidokas suvokia, jog tai visai ne nusikaltėlių karalius kelia didžiausią grėsmę Paryžiui, o vienas asmuo, atkeliavęs tiesiai iš Vidoko praeities.

Kūrinio turinys

Kai filmo režisieriumi tampa žmogus, kurio dėka gangsterinis prancūzų kinas pagaliau parodė gyvybės požymius XXI amžiuje, belieka tik laukti kažko ypatingo. Ir nuojauta neapgavo. Naujasis ir tikrais faktais paremtas Jeano-Francoiso Richeto filmas pristatė neeilinę asmenybę – Vidoką.

Apie Fransua Vidoką 2001 metais jau buvo sukurtas vienas visai neblogas filmas – fantasy elementus turintis trileris „Vidokas“. Tačiau šių dviejų projektų aš nedrįsčiau lyginti, nes jų pateikimas skiriasi kaip diena ir naktis. Ši juosta bent jau man pasirodė brandesnė ir labiau susikoncentravusi į patį Vidoko asmenį, o ne į jo darbo specifiką. Todėl, jeigu man ir tektų lyginti šį filmą su kokiu nors kitu kino projektu, juo taptų 2002 metais kino ekranus pasiekusi Martino Scorseses kriminalinė drama „Niujorko gaujos“. Paminėjau pastarąjį filmą ne šiaip sau, o dėl jo panašumo su „Paryžiaus imperatoriumi“. Tiek ten, tiek ir čia yra rodomas ne itin šviesus laikotarpis, kai žmogus, valdęs gatves, valdė ir visą miestą.

Naujasis filmas, kuriame visas dėmesys atitenka žymiai Paryžiaus gatvių legendai, parodo labai neaiškią Prancūzijos politinės galios pusę ir kartu nepavydėtiną padėtį šalyje, kurią kol kas valdo Napoleonas. Todėl stebėti Vidoko nuotykius ir jo bandymą atgauti laisvę, tampa ne tik įdomiu reginiu kine, bet dar ir taiklia pamoka, leidžiančia susipažinti su rodomo laikotarpio niuansais. Man filme patiko pats Paryžiaus pateikimas, kuris aiškiai nurodė į tai, jog žmonės žavisi kadaise buvusiu purvinu, pilnu visokiausių nusikaltėlių ir prostitučių miestu. Ironiška, nes visiems mums Paryžius asocijuojasi su meile ir romantika. Ir čia jos deja, nėra. Tai žiaurus ir tikroviškas vaizdas į tai, ant kokių pamatų buvo pastatytas vienas lankomiausių Europos miestų.

Aišku, be trumpos pamokėlės apie miestą ir apie tai, kaip jis buvo sukurtas ir kas jį valdė, žiūrovams buvo duota galimybė susipažinti su Fransua Vidoko asmenybe. Tai visapusiškai charizmatiškas, pagarbos vertas ir teisuoliškų pažiūrų puoselėtojas, kuris moka kautis ne ką prasčiau už „Žudikų brolijos“ narius. Nuo pat pirmų akimirkų filme galima juo žavėtis, nes šis herojus išties priverčia jaustis maloniai stebint visus jo veiksmus. Net jeigu ir jie nėra sąžiningi ar teisėti pagal įstatymus. Be to, visa jo aplinka irgi leido jam tobulėti kaip asmenybei, todėl net ir atsižvelgus į visus antraplanius herojus, jie negalėjo sudaryti jam konkurencijos, nes jie buvo tik šešėliu, privertusiu Vidoką keistis.

Veiksmo filme netrūksta. Jis dinamiškas, kartais makabriškai pateiktas, bet visumoje, įdomus ir patrauklus, jog bežiūrint į visas judresnes filmo vietas galima gauti išties neblogą pramogą. To aš atvirai nesitikėjau eidamas į filmą, todėl šis faktas mane tikrai nustebino.

Visumoje, neatskleidžiant filmo detalių, tai puikus žvilgsnis į XIX amžiaus pradžią Prancūzijoje, kur gatvėse vyko ne ką mažiau aršesnė kova dėl valdžios nei karališkuose rūmuose. Tad, jeigu Jums patiko „Niujorko gaujos“ bei mėgstate kostiumines dramas, šis filmas turėtu palikti tikra gerą įspūdį.

Techninė juostos pusė

Norint sukurti taikliai atrodančią epochą filme, visuomet reikia investuoti nemažai pinigų, nes tiek dekoracijos, tiek kostiumai bei grimas nėra iš pigiausių elementų kuriant istorinį pamatą turintį kino projektą. Ir su tuo čia viskas buvo gerai. Aišku, be natūralių vaizdų, buvo galima pamatyti ir kelias pakankamai gerai atrodančias CGI scenas su tų metų Paryžiaus vaizdais. Niekas nebadė akių, kas tikrai pagirtina.

Operatoriaus darbu irgi likau patenkintas. Labai žvaliai buvo nufilmuotos gaudynių scenos, o ką kalbėti apie susišaudymus ir herojų susidūrimus. Aišku, toks atviras vaizdas neapsiejo ir be smurto požymių, todėl tie, kas nemėgsta kraujo ir skerdynių, turės karts nuo karto nusisukti nuo ekrano, nes kai kurie vaizdeliai yra išties kraupūs.

Didelis pliusas ir tiems, kurie buvo atsakingi už juostos garso takelį. Kokia dinamiška ir nemigdanti muzika čia buvo panaudota, jog žiūrint į visas veiksmo scenas jos tapo dar labiau gyvesnės. Garso montažas irgi prie to prisidėjo, todėl jis irgi tapo savotišku filmo koziriu. Na, o vaizdo montažas – netrikdė nei akimirkai įsijausti į rodomą pasakojimą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Jeigu tektų rinktis iš šiuolaikinių prancūzų aktorių, tai mano favoritu be jokių abejonių būtų Vincentas Casselis, kurį pamėgau dar nuo jo pirmų kartų kine, o tiksliau 1995 metų juostos „Neapykanta“. Su metais jis užaugo į išties genialų aktorių, kuris visuomet sugeba sužavėti savo pasirodymais. Ir nesvarbu, ar tai Holivudiniai kino filmai kaip „Sugundytas“, „Džeisonas Bornas“, „Rytietiški pažadai“ ar prancūzų projektai.

Šis filmas, tai trečiasis jo bendradarbiavimas su juostos režisieriumi, su kuriuo jam puikiai sekasi rasti bendrą kalbą. Jo suvaidintas Fransua Vidokas – charizmatiškas, emocionalus ir labai solidų pamatą turintis herojus, kuris jau nuo pat pirmų akimirkų priverčia juo žavėtis ir su nekantrumu laukti tolimesnių jo gyvenimo peripetijų. Po Žako Mesrino, ši rolė mano nuomone yra ryškiausia per dešimt pastarųjų metų.

Antraplanėse rolėse pasirodė ne ką mažiau žinomi veidai kaip Olga Kurylenko, kuri tiesa, filme nepademonstravo nieko įdomaus. Užtat didelis pliusas Denisui Menochetui ir Augustui Diehlui, kurie nepasišiukšlino ir suvaidino savo roles ne ką prasčiau, nei ir pas Quentiną Tarantino jo žymiuose „Negarbinguose šunsnukiuose“.

Filme taip pat buvo galima pamatyti Fabrice‘ą Luchinį, Denisą Lavantą, Freyą Mavor ir Patricką Chesnaisą.

Verdiktas

„Paryžiaus imperatorius“ – dar vienas puikus Jeano-Francoiso Richeto ir Vincento Casselio bendradarbiavimo vaisius, kuris stebina tiek savo įdomiai pateikta ir tikrais faktais paremta brutalia istorija, tiek ir vizualiniu pavidalu, kurio dėka mes išvystame ne tokį ir romantišką Paryžių, apie kurį taip yra svaigstama.

DELFI
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Filmai, sukėlę rasinį skandalą: sąraše – net ir iš pirmo žvilgsnio visiškai nekalta animacija (82)

Pastarosiomis dienomis imta kalbėti ir apie rasizmą pramogų pasaulyje. Iš „BBC iPlayer“ buvo...

Holivudą supurtęs Spielbergo filmo prakeiksmas vis dar kelia aistras: 4 aktorių mirtys – sutapimas ar kai kas daugiau? (15)

Paslaptingos aktorių – mažosios Heather O‘Rourke ir dar trijų, kartu su ja nusifilmavusių...

Penki serialai, kurie neleis nuobodžiauti karštais vasaros vakarais (2)

Karantinas kaip ir pasibaigė, tačiau meilė serialams niekur nedingo. Rekomenduoju dar vieną gerų...

Belaukiant Christopherio Nolano kino teatrų išgelbėjimo: 10 režisieriaus filmų (2)

Liepos 31 dieną planuojama atgaivinti kino teatrų veiklą su vienu iš svarbiausių šių...

Palaipsniui švelninant karantiną, Italijoje atidaromi kino teatrai

Pirmadienį, birželio 15 d., Italijoje buvo leista atsidaryti kino teatrams – šalis ir toliau...

Top naujienos

Vilnietis savo istorija nori perspėti kitus: viskas prasidėjo nuo noro „nuskausminti“ jausmus, bet baigėsi kur kas blogiau

Įveikęs priklausomybę nuo narkotikų vilnietis Ruslanas šiandien drąsiai priima gyvenimo...

Garsiausi keliautojai gūžčioja pečiais: Nida – brangiausias planetoje kurortas, pasaulyje tokių mokesčių nėra (45)

Neringa ypatinga ne tik savo gamtos perlais, bet ir mokesčiais, norintiems patogiai ilsėtis jos...

Per vaiko priežiūros atostogas norėtų vaiką atiduoti į darželį, bet ar priklausys išmokos? (12)

Vaiko priežiūros atostogose esančios mamos mielai atiduotų mažylį į lopšelį-darželį, bet...

Lietuvos laukuose – didžiulis braškių derlius: perspėja, kad kainos šoktels viršun (166)

Braškių derliui einant į pabaigą, augintojai prognozuoja, kad uogų kainos tikrai kils, tačiau...

Į Barseloną atvykęs Jasikevičius: darbai jau pradėti (79)

Buvęs Kauno „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius sekmadienį atvyko į...

Dėl COVID-19 protrūkio per 24 val. uždaryti du Ispanijos regionai (13)

Per pastarąją parą uždaryti du Ispanijos regionai, praneša britų leidinys „The Independent“.

5 priežastys, dėl kurių mokslininkai pataria ne tik ilsėtis, bet ir gyventi prie jūros

Daugiau nei dešimt metų trukę tyrimai apie poilsį ir gyvenimą prie jūros parodė, kad poilsis...

Liepto galas: Užkalniui teko pietauti ant šaligatvio (293)

Aš visada sakiau, sakau ir sakysiu, kad Lietuva turi būti labiau panaši į Ameriką, o vienas iš...

Miestą iškeitė į kaimą Ignalinos rajone: savo namus pavertė traukos vieta (2)

Jūratė ir Adas Čibirai iš jų taip vadinamo didmiesčio – Ignalinos persikėlė gyventi į...

Briuselyje dirbantis lietuvis: čia juokaujama, kad geriausias rezultatas – kai visi lieka vienodai nepatenkinti

Birželio pradžioje pasklidus žiniai, kad sulaikyti Lietuvos bankų asociacijos vadovas Mantas...

|Maža didelių žinių kaina