Apie ką mes čia…
Laimingai sau gyvenančių santuokoje žvalgybos agentų Džordžo ir Katerinos kasdienybė pakibo ant plauko, nes paaiškėjo, jog už itin pavojingą duomenų nutekėjimą įtariama yra Katerina. Susidoroti su tokiu pavojingu agentu yra patikėta ne kam kitam, o Džordžui, kuris iki paskutiniųjų netiki savo žmonos kalte. Taip prasideda didžiausias jų santuokos išbandymas ir kartu didžiausia Džordžo gyvenime dilema, nes jis privalo pasirinkti kas jam yra brangiau – santuoka ar valstybė.
Kūrinio turinys
Nors režisierius Stevenas Soderberghas savo filmografijoje turi kelis filmus, kurie visai neblogai atitinka šnipų ar slaptų agentų temą, bet visgi ši jo nauja juosta yra pilnaverčiu tokio tipo projektu, kuris nuo pradžios iki galo atitinka tą klasikinį šnipų kino braižą. Na, o pats filmas savo istorija irgi atrodo pakankamai įdomus, nors ir tuo pačiu pasiskolinęs idėjas iš kelių kitų žymių juostų. Tad žiūrėdamas šią juostą turėjau tokį jausmą, lyg ekrane matyčiau iš tokių žymių filmų kaip „Sąjungininkai“, „Ponas ir ponia Smitai“, „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ ir „Melas vardan tiesos“ suplaktą kokteilį.
Tiesa, tai tvarkingas ir įtraukiantis kokteilis, nes pats pasakojimas yra sudėliotas išties įmantriai, kad žiūrovas iki pat finalo turėtų savotišką abejonę dėl ekrane vystomos siužetinės linijos. Tik ar reikia tuo stebėtis? Visgi juostos scenaristu tapo tikras Holivudo veteranas ir vienas iš labiausiai gerbiamų rašytojų Davidas Koeppas, kuris pridėjo rankas prie tokių hitais tapusių juostų kaip „Juros periodo parkas“, „Karlito kelias“, „Neįmanoma misija“, „Panikos kambarys“, „Žmogus-voras“ ir „Pasaulių karas“ pasirodymo.
Esminis juostos koziris – dilema. Ir ši dilema, kuri su tam tikru laiku sukelia milžinišką intrigą, o su ta intriga dovanoja dar ir augančią įtampą ekrane, tampa branduoliu siužetui. Tad filmas susižiūri išties žvaliai, nors kaip jau minėjau, jame galima aptikti klasikinio šnipų trilerio bruožus. Kai kam tie bruožai gali pasirodyti pernelyg užtęsti, nes kaip ne kaip, dialogas šiame filme turi itin didelę svarbą, bet tame ir slypi šio filmo gerumas. Jis aiškus savo skleidžiama žinute, jis nuodugniai išnagrinėja rodomą temą ir jame galime pamatyti dar ir kelis itin svarbius socialinius momentus susijusius su santuokos institucija. Ir taip, čia rimtas filmas, todėl jam reikia atitinkamo pasiruošimo, nes jis nedovanoja tokios pramogos, kad žiūrovas galėtų pailsinti savo smegenis, o priverčia akylai stebėti veikėjų veiksmus.
Na, o kas dėl veikėjų, tai tiek Džordžas, tiek ir jo sutuoktinė Katerina atrodo šauniai vien dėl jų paslaptį sugebančio išlaikyti pristatymo. Bent jau iki tam tikros filmo vietos, po kurios požiūris į juos gali kardinaliai pasikeisti arba į gerąją pusę, arba atvirkštinę. Tikrai „nespoilinsiu“ kas čia ir kaip, bet ties veikėjais buvo padirbėta išties gerai. Antrame plane irgi yra keli ryškūs personažai, be kurių juosta prarastų kažkiek savo šarmo.
Manau, ties čia šįkart ir sustosiu, nes atskleisti filmo paslapčių nenoriu, o ir tokius šnipų trilerius reikia žiūrėti su kuo mažiau informacijos. Asmeniškai gavau gerą laiką seanso metu, o ir manau, jog Stevenas Soderbergas yra vėl geroje formoje, nes du iš eilės gerai sukalti projektai puikiai tą įrodo.
Techninė juostos pusė
Vizualiai – tvarkingas filmas. Toks tipinis Steveno Soderbergho stilių turintis projektas, kurio spalvų paletė primena beveik kiekvieną jo darbą. Už kameros žinoma pats maestro, todėl ir vaizdas atitinkamai kruopštus detalėms ir pats veiksmas su veikėjais irgi gerai išcentruotas. Vaizdo montažas nenuobodus ir kas svarbiausia, sudėliojęs visas scenas taip, kad būtų aišku kas ir kaip be jokių užtęstų ar apkarpytų kadrų. Taip pat pagirti noriu stilingai atrodantį meninį apipavidalinimą ir klasikinių šnipų filmų akcentus pristačiusį produkcijos dizainą. Muzika – ideali tiek žanrui, tiek ir temai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorius Michaelas Fassbenderis pastaraisiais metais persikvalifikavo tai į samdomą žudiką, tai į slaptą agentą, o dabar į šnipą, kuris privalo pašalinti savo žmoną. Ir šis tipažas jam be galo tinka ne vien dėl jo charizmos, bet ir dėl specifinės išvaizdos. Tad kaip jau supratote, jo pasirodymas čia buvo pakankamai geras. Ir jis būtų geriausias, jeigu ne tas faktas, jog be jo, ekrane buvo galima pamatyti dviejų „Oskarų“ laureatės Cate Blanchett vaidybinius sugebėjimus, kuriais neįmanoma nesimėgauti. Trumpai tariant, gavosi puikus duetas.
Žinoma, ne vien Michaelas Fassbenderis ir Cate Blanchett turėjo progos filme pasireikšti, nes pakankamai nemažai ekraninio laiko juostoje gavo ir jį puikiai išnaudojo Naomie Harris, Rege-Jeanas Page’as, Tomas Buirke’as ir Pierce’as Brosnanas.
Verdiktas
„Operacija Black Bag“ – nemažai klasikinių šnipų kino bruožų turintis ir iš kelių panašią temą gvildenančių juostų detales pasiskolinęs trileris, kuris sugeba įtraukti nuo pat pirmų akimirkų dėl savo žavios techninės dalies, gerai sukaltos įtampos, charizmatiško aktorių kolektyvo ir intriguojančiai pateikto siužeto. O visa tai dar papuošta firminiu Steveno Soderbergho režisūriniu stiliumi, kurio nesupainiosi su niekuo kitu. Be abejo, vienas rimčiausių šio kino kūrėjo filmų ir vienas rimčiausių šnipų filmų per daugelį metų.