Tačiau tik 2020 metais buvo galiausiai duota žalia šviesa šios kino juostos pratęsimui, o ją surežisuoti buvo patikėta žmogui, atsakingam už tokius filmus, kaip „Išgyvenk“, „Šėtonas manyje“ ir „Šėtono vaikas“ – siaubo žanro specialistui Wiliamui Brentui Bellui. Kaip jam sekėsi kurti „Našlaitės“ priešistorę? Tuoj sužinosite.

Apie ką mes čia…

Seniai dingusi Trišės ir Aleno Albraitų dukra Lena galiausiai atsiduria pas tėvus. Šeimos sielvartą pakeičia džiaugsmas. Tik jis trunka neilgai, nes vaiko pasigedę tėvai net neįtaria, kad Lena yra visai ne jų dukra, o tikra sociopatė vardu Ester, kuri turi asmeninių kėslų.

Kūrinio turinys

Yra filmų, kuriems elementariai nereikia jokio pratęsimo arba tuo labiau priešistorės, kad nesugadintų bendro intriguojančiai ir paslaptingai atrodančio pirmtako efekto. Tačiau dažnai po sėkmingų, žiūrovų pamėgtų ir logiškai pasibaigusių filmų, kino kūrėjai nusprendžia eiti visiškai kitokiu keliu, nes noras užsidirbti iš kokio nors hito yra didesnis už kūrybiškumą. Būtent todėl mes dažnai gauname visiškai bedvasius, neįdomiai papasakotus ir žiūrovams tiesiog nereikalingus projektus.

Vienu iš geriausių tokių pavyzdžių galėčiau pateikti baisiausio 2012 metų filmo „Grėsmingas“ visiškai silpną tęsinį, kuris žiūrovus pasiekė 2015 metais, bet vietoje kūrėjų iš pirmosios dalies gerbėjų laukiamo džiugesio, juosta sulaukė tik labai žemų įvertinimų ir tuo pačiu dar mažai uždirbo, o tai nuslopino studijos norą imtis pratęsimo.

Su studijos „Warner Bros.“ 2009 metų filmo „Našlaitė“ tęsiniu yra panašiai. Tai visiškai nereikalingas projektas, kuris neturi svarbiausio pirmosios dalies patrauklumo, kuris buvo su kiekvienu nauju epizodu auganti įtampa bei slegianti nežinomybė iki pat šokiruojančios tiesos atskleidimo. O čia, žiūrovas matęs pirmąjį filmą, antrajame negauna visiškai jokios intrigos, nes viskas kaip ir yra žinoma apie pagrindinę juostos veikėją Ester. Tad antroje dalyje mums tenka tik stebėti jos siautėjimą ir vienos konkrečios šeimos terorizavimą be jokių įdomesnių siužetinių sprendimų.

Bet tai nereiškia, kad negalima pasimėgauti šiuo filmu. Jeigu į jį žvelgti kaip į atskirą pasakojimą apie psichinėmis ligomis sergančią moterį, jis tikrai sugeba įtraukti, o tuo pačiu, neblogai išgąsdinti nejaukiais momentais bei taip vadinamais „siaubo šokliais“ (angn. „jump scare“), kurių čia tikrai netrūksta. Be to, filme yra pakankamai daug atvirų smurtinių akimirkų, dėl ko silpnesnių nervų žiūrovams ši juosta gali tapti labai nemaloni.

Filmo herojai gerai vaidina, nors, žinoma, iki Ester charizmos visiems filme pasirodžiusiems personažams buvo toli. Tai tikras blogio įsikūnijimas, kuriuo nuoširdžiai šlykštiesi visą šios juostos rodymo laiką. Bet, deja, žinant kuo yra Ester iš pirmojo filmo, efektas ir netikėtumas čia dingsta ir jau nuo pat pirmų filmo akimirkų žiūrovas yra priverstas jai jausti neapykantą. Tačiau su ja bandančiai kovoti Albraitų šeimai jauti ne tik simpatiją ar gailestį, bet ir savotišką žmogišką pagarbą, nes jų šeimos tragedija sugeba paliesti.

Apibendrinant, filmas nėra blogas, bet kaip tikrai gero 2009 metų projekto dalis, jis atrodo žymiai silpniau ir ne taip efektingai. Dėl bendro išprusimo pirmosios dalies gerbėjams pasižiūrėti tikrai galima, bet tikėtis stebuklų nereikia.

Techninė juostos pusė

Techniškai filmas turi ir pliusų, ir milžiniškų minusų. Tad pradėsiu nuo didžiausio minuso – pagrindinės veikėjos pateikimo dėka grimo ir tam tikro efekto, kuriuo kūrėjai bandė suteikti suaugusiai aktorei vaikišką kūną. Tai labiausiai šiame filme rėžia akis, nes viskas atrodė taip, lyg žiūrėčiau kokį nors „Nusikaltėlį kūdikio veidu“. Jeigu netingite, galite „pagūglinti“ ir suprasite, apie kokį „šedevrą“ kalbu.

Kas liečia kitus techninius momentus, labiausiai mane sužavėjo puikią ir slegiančią siaubo atmosferą sukeliantis garso takelis bei staigiais kameros manevrais pasižymėjęs operatoriaus darbas. Vaizdo ir garso montažas geri, o meninis apipavidalinimas bei produkcijos dizainas irgi nesukelia nepatogumo jausmo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kai pasirodė pirmasis „Našlaitės“ filmas, aktorei Isabellei Fuhrman buvo dvylika, o dabar sulaukusi dvidešimt penkerių metų, ji vaidina tą patį personažą. Nesakau, kad vaidino ji blogai, bet akivaizdžiai matėsi, kad tai jau nebe maža moteris vaiko kūne, todėl truputį buvo sunku patikėti tuo, ką ji bandė demonstruoti, nors ir charizmos prasme, jos pasirodymas pranoko kiekvieną kitą šiame filme pasirodžiusį aktorių. Filme buvo galima pamatyti dar ir kelis kitus neblogus aktorius, tokius kaip Julia Stiles ar Rossifas Sutherlandas, kurie suvaidino pakankamai įtikinamai jiems patikėtus personažus.

Verdiktas

„Našlaitė: pirmoji auka“ – ne toks intriguojantis kaip 2009 metais pasirodžiusi pirmoji dalis, o kartu ir nežinomybėje nelaikantis psichologinis siaubo trileris, kuris kažkokiu būdu paperka atvirai atrodančiais žiauriais momentais bei keliais visai vykusiais siužetiniais elementais. Tačiau kaip bebūtų, tai vis dėlto nereikalingas ir kelis labai klaikius techninius sprendimus turintis projektas, kuriame galime įžvelgti ir tam tikrą idėjų badą žanre.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją
Top naujienos
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės