Apie ką mes čia…
Prieš tūkstančius metų pasaulį ištiko apokalipsė, per kurią išgyveno tik patys stipriausi. Nuo tada žmonės susivienijo ir sukūrė milžiniškas judančias bendruomenes, kurios gyveno pagal griežtas taisykles. Viena iš tokių bendruomenių tapo Londono miestas, kuris išsiruošė pavergti Europą.
Vieną dieną, Londone pasirodo paslaptinga Hestera Šou, kuri vedama asmeninių ambicijų, nusprendžia nužudyti vieną iš jos lyderių – Tadeusą Valentainą. Tačiau jos nužudymo planas patiria fiasko, kai jai po kojomis pasipainioja vietinis istorijos mylėtojas Tomas. Vaikinas net nenutuokė, kad dėl to, jog jis sutrukdė Hesterai, viso pasaulio likimas dabar pakibs ant plauko...
Kūrinio turinys
Kai tik kokiame nors Holivudiniame projekte figūruoja Peterio Jacksono pavardė, šis projektas akimirksniu tampa įdomus. Ir nesvarbu, ar jis atsisėda į režisieriaus kėdę, ar tik atlieka prodiuserio funkcijas. Paskutiniu šio „Oskarinio“ režisieriaus darbu buvo tapusi pakankamai įdomi, nors ir ne taip karštai J. R. R. Tolkieno kūrybos gerbėjų sutikta „Hobito“ trilogija, kuriai visame pasaulyje pavyko užsidirbti beveik 3 milijardus dolerių. Bet tai buvo prieš ketverius metus, todėl jau buvo galima ir pasigesti šio vizijonieriaus darbų.
Kodėl taip aukštinu Peterį Jacksoną, o ne šios juostos režisierių Christianą Riversą? Ogi todėl, jog beveik visam filmavimo procesui kaip ir vadovavo Peteris Jacksonas, kurio firminio stiliaus nepastebėtų nebent tas, kuris nėra susipažinęs su jo kūryba. O režisierius čia buvo tik tam, kad galėtų suvesti Peterio idėjas į visumą.
Aišku, nesakau, kad Christianas Riversas neturėjo ką čia veikti. Dar ir kaip turėjo. Režisierius kartu su „Žiedų valdovo“ kūrėju pasistengė ne tik perkelti į kino ekranus pakankamai sudėtingą literatūrinį kūrinį, bet dar ir suteikti neišdildomą vizualinį pasitenkinimą žiūrovams, kurie atėjo smagiai praleisti laiką kino salėje. Visgi jiedu jau dirbo prie nuostabaus 2005 metais pasirodžiusio „King Kongo“, kurio specialieji efektai iki dabar stebina savo kokybe. Būtent už juos Christianas Riversas ir pelnė prestižinį JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą.
Kalbėti apie filmą kaip apie Phillipe‘o Reeve‘o knygos ekranizaciją tikrai nenoriu, nes net neabejoju, jog daug kam net nėra žinomas šis literatūrinis kūrinys. O ir jis čia tapo tik pamatu bendram pasakojimui. Kaip visuomet, Peteris Jacksonas pabandė savo nuožiūra papasakoti istoriją pasitelkęs į asmeninės fantazijos sūkurį. Tuoj papasakosiu, ar jam su į režisieriaus kėdę atsisėdusiu jo protežė ir vėl pavyko nustebinti.
Didžiausias filmo pliusas yra tame, jog jo siužetinė linija juda lygiai taip pat greitai, kaip ir jame parodyti judantys megapolisai. Tai suteikia išties gerą pojūti atsižvelgiant į tai, kad filmo trukmė yra virš dviejų valandų. Tos dvi valandos prabėga akimirksniu, nes kūrėjai nenorėjo mūsų šerti visiškai tuščiais ir nereikalingais pokalbiais apie nieką.
Dialogai yra konkretūs ir aiškūs, todėl visa istorija mums yra pateikiama kaip ant lėkštutės. Mums tik reikėjo ją sukramtyti. Ir dėl šio fakto aš nepergyvenu, nes visų pirma tokie filmai kaip šis turi suteikti smagią, bet ne buką pramogą.
Pati šios istorijos idėja apie postapokaliptinį pasaulį ir žmonijos sprendimą klajoti po jį judančiuose miestuose yra įdomi dar ir tuo, jog joje galima atrasti daug aiškiai matomų metaforų, susijusių su šiuolaikiniu požiūriu į politiką ir į žmones. Kritikos sulaukia čia ne tik tai, nuo ko mes esame labiausiai priklausomi – telefonai, kompiuteriai, žaidimai, bet dar ir mus bukinantys kultūriniai fenomenai.
Pagrindinis šios juostos veiksmas yra padalytas į kelis svarbius etapus, kuriuose žiūrovams bandoma pristatyti kuo daugiau naujų personažų. Ir tai, deja, neveikia, nes kaip jau sakiau, viskas čia vyksta pernelyg greitai. Todėl susitapatinti su pristatytais personažais yra labai sunku, nes jie beveik neatsiskleidžia kaip asmenybės.
Pagrindinė filmo veikėja Hestera Šou, kuri vedama keršto bando nužudyti juostos antagonistą Valentainą, yra pakankamai blanki. Jos istorija įdomi, bet ji pati visiškai nesukelia jokių emocijų. Ji čia tik atlieka jai patikėtas funkcijas, kad siužetinė linija būtų toliau vystoma. Tą patį galima pasakyti ir apie jos kompanioną Tomą. Nevykęs ir nepritampantis prie bendros filmo koncepcijos veikėjas, kuris kartais sugeba gerai suerzinti savo neišmanymu ir kvailais klausimais. Todėl negali būti jokios kalbos apie chemiją tarp šių personažų.
Blogietis Tadeusas Valentainas buvo puikus kaip antagonistas, bet tuo pačiu jis neišsiskyrė nuo daugelio tokio tipažo personažų, kurių pagrindiniu tikslu visada būdavo valdžios siekimas bet kokia kaina. Jis man netgi savo poelgiais priminė 2015 metais pasirodžiusio panašios temos projekto „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“ blogietį Nemirtingą Džo.
Antraplaniai herojai, kurie atrodo įdomiai, bet jų potencialas nėra išnaudotas, irgi prisideda prie mažyčio nusivylimo. Čia kalbu apie Aną Fang ir jos kompanionus. Ana labai charizmatiškas ir ryškus filmo personažas, bet ar mums leidžiama su ja susipažinti? Deja, bet ne. Žinot, ir tai yra tikrai blogai, nes netgi jos herojiški poelgiai nesugeba suvirpinti širdies.
Vienintelis personažas visame filme, kuris išties buvo išdirbtas ir sugebėjo sukelti kokias nors emocijas – Šraikas. Šis mechaninis negyvėlis turėjo savo istoriją, jis buvo vedamas vieno paprasto tikslo, jo poelgiai turėjo svarbios reikšmės siužetinei linijai, o ir jo finalinė metamorfozė buvo įtikinama. Gaila tik, kad jo filme nebuvo tiek daug.
Grįžtant prie veiksmo, noriu pasakyti, jog jis čia fantastiškas. Filme netrūksta labai efektingai atrodančių gaudynių, netrūksta kovų scenų ir susišaudymų, kaip ir netrūksta galingų atakų. Ties tuo mano nuomone buvo pasidarbuota iš peties, todėl filmas neprailgsta nė minutei.
Reziumuojant ir neatskleidžiant svarbių siužetinės linijos detalių, galiu pasakyti, jog tai visai patrauklus akims nuotykių filmas, kuris veikia čia ir dabar, suteikdamas malonią pramogą kino salėje. Tačiau praėjus kelioms valandoms po jo peržiūros jis tiesiog užsimiršta. Kodėl? Nes jame nėra to kažko, dėl ko būtų galima apie šį projektą kalbėti ir norėti jį peržiūrėti antrą kartą.
Techninė juostos pusė
Dėl ko buvau ramus laukiant šio naujojo Peterio Jacksono prodiusuoto projekto, tai dėl specialiųjų efektų. Jie tikrai nuostabus. Patiko man ir kaip buvo pateikti judantys miestai, o tiksliau Londonas, patiko ir didingai atrodančios kovų scenos ir keli su CGI pagalba sukurti herojai. Be to, stimpanko stilius, herojų grimas ir šukuosenos irgi pridavė savito žavesio bendram vizualiniam pojūčiui.
Kameros darbas taip pat netrikdė. Kelios filmo scenos privertė net išsižioti dėl itin kietai pateiktų kraštovaizdžių ir gero veiksmo pateikimo, kuris karts nuo karto užstojo tuos gražius vaizdus.
Užtat garso takelis mane sutrikdė. Paskaičiavau 11 filmo scenų, kuriose skambėjo puikiai atpažįstamas motyvas iš jau mano minėto George‘o Millerio režisuoto veiksmo šedevro „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“. Bet sulaukęs titrų nusiraminau pamatęs, kad garso takelį filmui paruošė anos juostos kompozitorius Junkie XL. Visur kitur muzika buvo ne tik didinga ir maloni ausims, bet dar ir sukelianti įtampos jausmą stebint veiksmo scenas, kuriose skambėdavo įvairios epiškos muzikinės kompozicijos.
Vaizdo montažas geras. Gal kai kur viskas ir vyksta per greitai, bet tai tikrai netrikdė, nes tiesiog nebuvo nuobodu žiūrėti į ekraną. Garso montažas kaip ir priklauso tokio pobūdžio projektams – galingas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Didžiausia filmo žvaigždė be jokių abejonių yra aktorius Hugo Weavingas, kuris ir vėl pademonstravo puikią vaidybą. Žinomas iš tokių filmų kaip „Žiedų valdovas“, „Hobitas“, „V – tai Vendeta“, „Pjūklo ketera“, „Matrica“ ir „Kapitonas Amerika: Pirmasis keršytojas“ aktorius čia buvo įtikinamas visame kame, ką darė jo personažas. Ir tai geriausias pasirodymas šiame filme.
Pagrindinius veikėjus vaidinantys Hera Hilmars ir Robertas Sheehanas įsiliejo į bendrą vaizdą, bet jie nebuvo tokie įdomūs ir išvaizdūs kaip to norėtųsi. Bent jau abu pademonstravo neperspaustą vaidybą, dėl ko ir ačiū jiems.
Antraplanėse rolėse buvo galima pamatyti populiarią dainininkę iš Pietų Korėjos Jihae ir brutalųjį Stepheną Lango, kuris suvaidino CGI dėka sukurtą Šraiką. Pastarasis pasirodė ne ką blogiau už pagrindinio antagonisto atlikėją.
Verdiktas
„Mirtingos mašinos“ – fantastinis nuotykių filmas, kuris suteikia puikią pramogą čia ir dabar, bet neturi jokios išliekamosios vertės dėl savo monotoniškumo.
Puikūs ir gerai išdirbti specialieji efektai, nenusibostantis nuo įtampos pertekliaus veiksmas ir pakankamai įdomi postapokaliptinio pasaulio vizija – priežastys, dėl kurių verta šį filmą pasižiūrėti kine ir tik kine.
