Ir asmeniškai man, „Mikis 17“ buvo pačiu laukiamiausiu pirmosios šių metų pusės filmu. Na, o ar mano milžiniški lūkesčiai jam pasiteisino? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
Trokšdamas kuo skubiau palikti Žemės planetą, skurde gyvenantis Mikis Barnsas pasiryžta itin pavojingam sandoriui – tapti bandymu triušiu vienoje kompanijoje, kuri ieško gyvenimui tinkančių planetų. Taip jis atsiduria žmonių kolonijoje Nilfheime, kur ir pradeda darbą. Tiesa, yra vienas mažytis niuansas. Šis darbas yra pakankamai pavojingas, todėl Mikio mirties atveju, jo pasąmonė bus nedelsiant perkelta į identiškos išvaizdos kloną, kuris turės pratęsti jo vykdytą darbą. Taip viskas ir vyko, kol neatsirado 17 klono versija, kuriai bus lemta tapti itin svarbiu lūžio momentu tiek kompanijai, tiek ir ją valdantiems lyderiams.
Kūrinio turinys
Naujasis Bongo Joono Ho filmas, tai dviejų jo ankstesnių projektų „Parazitas“ ir „Sniego traukinys“ idėjų mišinys, kurį iš dalies pagardina savo koncepcija 2014 metų mokslinės fantastikos hitai „Ties riba į rytojų“ ir „Tarp žvaigždžių“. Tad apjungus šias juostas, gausis daugmaž „Mikis 17“, kuris dėka savo taiklaus socialinę potekstę turinčio humoro, sugeba pabrėžti ganėtinai svarbias ir opias visuomenės problemas.
Taip, perskaitėte teisingai, šis filmas turi tiek daug temų, jog mane netgi nustebino tas faktas, kad režisieriui pavyko viską sutalpinti į mažiau nei pustrečios valandos trukmės juostą. Iš vienos pusės tai tikrai pagirtina, nes viskas nėra užtęsta, o iš kitos, šiek tiek net liūdna, kad tokia įdomi istorija taip greitai pasibaigė. Vienu ar kitu atveju, filmas kuo puikiausiai susidorojo su savo užduotimi – per satyros prizmę pakritikuoti dabartinę vartotojišką, priklausomą nuo visiškai neadekvačių lyderių, silpną savo daromais sprendimais visuomenę. O atsižvelgus į tai, link ko mūsų pasaulis dabar eina, „Mikis 17“ tiesiog yra be galo aktualiu kūriniu.
Be politikos, tam tikrų aštriai išsakytų pozicijų, filmas taip pat džiugina savo aiškiai išdėstytu ir lengvai suprantamu siužetu, kuris persipina su smagiais, hiperbolizuotais ir netgi makabriškais juokeliais. O to nebūtų, jeigu ne grakščiai pristatyti pagrindiniai personažai, pradedant įvairiausiomis Mikio versijomis, Mikį sužavėjusia Naša, geriausiu Mikio draugu Timu ir baigiant tironišku, autoritarines pažiūras palaikančiu egomaniakišku politiku Kenetu Maršalu. Kiekvienas iš mano išvardytų veikėjų dovanoja filmui itin svarbias mintis apie visuomenėje vyraujančius žmonių tipus, su kuriais mes susiduriame diena iš dienos, nors kartais to ir nepastebime. Tad šie taikliai į siužetą įterpti veikėjai ir tampa esminiais visos šios juostos siužetinės linijos koziriais.
Kas dėl veiksmo, tai jo filme yra, bet kartu, veiksmas pateiktas ne standartiniu būdu, o labiau kaip fonas tam, kad žiūrovas nepaskęstų vien dialoguose ir apmąstymuose apie tai, ką gi norėjo su šiuo filmu pasakyti režisierius. Turi būti ir pramoga, o ją režisierius moka suteikti, kas žinoma tam tikruose epizoduose pasimatė. Todėl kaip jau buvau išsireiškęs, filmas manęs visiškai nenuvargino ir žiūrėdamas jį gavau tikrai gerą, žvalų ir kas svarbiausia, prasmingai įdomų laiką.
O patirti šios juostos privalumus aišku raginu dideliame ekrane, nes kaip ne kaip, jis buvo jam kuriamas.
Techninė juostos pusė
Gavęs itin solidų 100 milijonų dolerių biudžetą produkcijai, Bongas Joonas Ho išnaudojo jį maksimaliai, todėl filmo peržiūros metu galima pasimėgauti kokybiška technine puse, kurią apčiuopia gana įdomūs CGI sprendimai, šaunus meninis apipavidalinimas su kostiumais, grimu ir šukuosenomis priešaky bei aišku pats visos šios istorijos produkcijos dizainas, dėl ko juosta vizualiai atrodo pakankamai šviežiai.
Kitais pliusais galėčiau įvardyti žvalumu galinti pasigirti operatoriaus darbą, kuris judriais kameros judesiais sugebėjo perteikti šios juostos absurdiškumą ir kartu makabriškumą, o vaizdo montažas tiesiog leido pamatyti sklandžiai išdėstytą pasakojimą nuo intriguojančios pradžios iki pat intensyvios finalinės scenos.
Nepamiršau ir apie garso takelį, be kurio šis filmas tiesiog prarastų dalį savo šelmiško individualumo. Tad visos muzikinės kompozicijos leido sukurti atitinkamai taiklią atmosferą rodomiems ekrane epizodams.
Aktorių kolektyvinis darbas
Paskutinį kartą Robertą Pattinsoną buvo galima pamatyti dideliame kine 2022 metų hite „Betmenas“, kuriame jis atliko pagrindinį vaidmenį. Na, o čia jis įkūnija visiškai kitokio tipo veikėją, kuris, beje, sugeba perteikti milžinišką spektrą įvairiausių emocijų, nes kiekvienas iš jo įkūnytų Mikiu, tai pakankamai skirtingas savo būdu personažas.
Antrame plane taip pat viskas puikiai, nes čia pasirodė ir tuo pačiu labai ryškius vaidmenis pristatė tokie vaidybos asai kaip Markas Ruffalo, Stevenas Yeunas, Toni Collette ir Naomi Ackie.
Verdiktas
„Mikis 17“ – daug satyros, daug kritikos, daug teisingų socialinių minčių apie šiuolaikinę visuomenę ir pasaulį, kuriame gyvename, pristatantis projektas, kurio didžiausiais privalumais tampa grakšti Bongo Joono Ho režisūra, mokslinės fantastikos žanrui būdingi kokybiški vizualūs elementai, juodojo humoro persmelktas siužetas ir šaunus aktorių kolektyvas su specifiniu Roberto Pattinsono vaidmeniu priešaky. Be jokių kalbų – vienas geresnių žanro, temos ir šių metų kino projektų!