Ir dabar, praėjus geram dešimtmečiui nuo mano paminėtos juostos pasirodymo, Markas Mylodas pasiryžęs dar sykį užkariauti kino ekranus su makabrišku siaubo ir komedijos perpildytu trileriu „Meniu“.
Apie ką mes čia…
Margo ir Taileris – jauna pora, kuriai pasisekė gauti išskirtinį kvietimą į prabangų atokioje saloje įkurtą restoraną „Hawthorne“, kuriam vadovauja genialus virtuvės šefas Juljanas Slovikas. Tačiau jie net nenutuokė, kad už visos tos prabangos, snobizmo ir gurmaniškų patiekalų slypi baisi paslaptis, kuri gali kainuoti jiems net gyvybę.
Kūrinio turinys
Vien tik pamatęs šios juostos anonsą, iš karto užsinorėjau kuo greičiau ją pamatyti, nes tokių intriguojančių, ne itin daug pasakančių ir įdomiai pateiktų filmo pristatymų seniai nemačiau, o ir siaubo komedijos žanras pastaraisiais metais išgyvena tikrą renesansą. Todėl lūkesčiai šiai juostai buvo tikrai didžiuliai. Ir, galiu pasakyti iš karto, kad lūkesčiai tikrai pasiteisino, nes Markas Mylodas sukūrė išties kraupų, bet tuo pačiu tokį žiūrovišką reginį, kuris peržiūros metu man suteikė labai daug įvairių emocijų. Tuo pačiu filmas pamalonino dar ir savotiška genialiai pateikta satyra snobizmui, prabangai ir žmogiškam tuštumui.
Gaila tik, jog negaliu Jums atskleisti pagrindinių šios juostos siužetinės linijos pliusų, kad nesugadintumėte sau pirmų įspūdžių, kurie, tikiu, bus tikrai pozityvūs. Bet perspėti tikrai turiu – filmas nėra skirtas jautriems žiūrovams. Todėl jeigu nesijaučiate emocionaliai stipriu žmogumi ir vengiate makabriškai atrodančių epizodų filmuose ar serialuose, ši juosta kai kuriais aspektais gali Jums pasirodyti pernelyg atvira. Čia toks draugiškas patarimas, nes žinau, kad yra jautrių žmonių, kurie pernelyg įsijaučia į filmus ir po to jiems būna sunku.
Kalbant apie bendrą koncepciją, ji pagirtina, nenuspėjama ir nemaloniai stebinanti ganėtinai aktualiomis temomis, kurios yra neatsiejama šiuolaikinio pasaulio dalis. Tad ir susimąstyti čia galima, kaip ir galima pasijuokti iš kritikuojamų stereotipų, būdingų vienai ar kitai žmonių grupei. Be to, pats juostos tempas yra pakankamai žvalus, todėl nuobodžiauti čia tikrai nereikės, o ir intriga išlaikoma iki pat finalo, kuris, manau, dalį žiūrovų gali lengvai šokiruoti.
Nemenkas pliusas dar ir už tokius ryškius, išskirtinius ir įsimintinus personažus, kurie leido iš karto su jais susitapatinti ir kartu jausti jiems tiek simpatiją, tiek ir milžinišką neapykantą. Bet ties tuo ir apsiribosiu, nes nenoriu atskleisti, kas čia yra kas ir kodėl vienus reikia užjausti, o kitus peikti.
Tad apibendrinant šią trumpą ir „spoilerių“ neturinčią apžvalgą, noriu pasakyti, jog man šis filmas yra tikras atradimas bei vienareikšmiškai vienas iš geresnių 2022 metais kine matytų projektų. Tad jeigu mėgstate originalius, nenuspėjamus ir iš kelių žanrų susidedančius kino kokteilius, privalote apsilankyti „Meniu“, nes tai Jūsų dėmesio ir laiko vertas filmas.
Techninė juostos pusė
Filmo estetika užburia. Viskas, aišku, dėl puikiai pateiktos vienos erdvės koncepcijos, kuri atrodo kerinčiai ir kartu snobiškai dėl nuostabiai įgyvendinto ir iki paskutinės smulkmenos apgalvoto meninio apipavidalinimo. Tad dekoracijos, kostiumai, grimas, šukuosenos ir tviskanti prabanga suteikė šiai juostai išskirtinį poveikį.
Nejaukią atmosferą filme pabrėžiantis grėsmingas bei tuo pačiu įtampą sukeliantis garso takelis tapo vienu iš esminių intrigą palaikančių techninės dalies variklių, be kurio peržiūra nebūtų tokia įtempta. Vaizdo montažas irgi nuostabus, nes kiekviena atskira scena ir perėjimas iš vienos vietos į kitą užburia savo meniniais sprendimais.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas malonumas buvo stebėti kiekvieno iš ekrane pasirodžiusių aktorių asmeninį vaidybos šou, kuris, aišku, neapsiribojo vien tik epizodišku jų talento pasipuikavimu, bet ir suteikė šiai juostai labai solidų dramaturginį pamatą.
Labiausiai man čia patiko talentingosios Anya‘io Taylor-Joy vaidmuo, kuri šiais metais jau ne vieną kartą mus lepino stipriais ir neužmirštamais pasirodymais filmuose „Vikingas“ bei „Amsterdamas“. Bet filme „Meniu“ ji pranoko save ir suvaidino vieną iš geriausių savo karjeroje vaidmenų.
Taip pat nustebino ir Nicholas Haultas, kuris irgi parodė pagirtinus draminius sugebėjimus, nes, tiesą pasakius, vos tik keliuose ankstesniuose filmuose jis pasižymėjo iš išskirtinės vaidybinės pusės. O čia, prašom, visiškai įtikinamas ir kartu toks charizmatiškas.
Aišku, vienu iš ryškiausių filmo pliusų tapo pats Ralphas Fiennesas, kuris kaip visuomet yra nepakartojamas tame, ką daro. Ir nesvarbu, ar tai komedija, ar drama, ar siaubo filmas, ar fantastika, nes visur jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
Taip pat paminėti reikia ir ne ką prastesnius, bet visgi kuklesniais vaidmenimis galinčius pasigirti aktorius kaip Johnas Leguizamas, Hong Chau, Reedas Birney‘is, Janet McTeer ir Paulas Adelsteinas.
Verdiktas
„Meniu“ – iki pat finalinės scenos išlaikantis nejaukią intrigą bei kartu sugebantis sukurti ekrane puikią įtampą filmas, kurio didžiausiu pliusu tampa puikiai subalansuotas komedijos, siaubo ir trilerio žanrų kokteilis. Solidi aktorių vaidyba, gerai parašytas scenarijus ir kiekvienoje scenoje vyraujanti estetika privers akimirksniu pasinerti į šį nenuspėjamą bei ganėtinai aktualias socialines temas paliečiantį pasakojimą.
Filmo anonsas:
