Apie ką mes čia…
Kadaise itin perspektyvus anglų rašytojas Henris negali pasigirti sėkminga karjera, nors jis vis dar stengiasi įrodyti sau ir kitiems, kad ne viskas prarasta. Ieškodamas naujo įkvėpimo šaltinio, jis netikėtai sužino, jog jo romanas apie gilų meilės jausmą tapo milžinišku hitu Meksikoje. Nieko nelaukdamas, jis nusprendžia nuvykti į šalį bei susitikti su skaitytojais, kurie susipažino su jo romanu per šiek tiek kitokią prizmę – vertėjos Marijos improvizaciją.
Kūrinio turinys
Kažkada kino teatrai reguliariai rodydavo Nicholaso Sparkso romanais paremtus romantinius filmus, kurie nors ir buvo labai lėkšti, bet visgi kai kurie iš jų sugebėdavo savo naivumu papirkti į salę atėjusį žiūrovą. Ir aš manau, kad būtent tokių filmų kartais trūksta repertuaruose, nes jų dėka galima bent kelioms valandoms atitrūkti nuo rūpesčių ir pasvajoti apie gražią, nenugalimą bei nemirtingą meilę. Toks ir yra šis naujasis režisierės Analeines Cal y Mayor darbas.
Filmas nedovanoja mums nieko naujo, ko mes nebūtume matę šimtuose romantinio tipo projektų, todėl nuspėti, kaip baigsis šis pasakojimas, ir netgi numatyti, kaip jis rutuliosis, galima vien pasižiūrėjus anonsą. Bet šis filmas ir nesistengia stebinti, o tiesiog dovanoja žiūrovams lengvą bei humoru pripildytą pramogą. Manau, kad tokiam žiemiškam laikotarpiui kaip šis, toks filmas yra idealiu pasirinkimu.
O jeigu man tektų išvardinti, kas būtent asmeniškai man čia patiko, tai sakyčiau, kad neblogai į siužetą įterptas humoras. Jis naivus ir kažkiek šabloniškas, bet sugebantis išspausti veide šypseną, nes pasijuokti iš tam tikrų kuriozinių situacijų šio filmo peržiūros metu tikrai galima. Dialogai irgi šmaikštūs, kas tik pagyvina bendrą istoriją ir lengvais žingsniais dėka humoro nuveda mus iki pat jos finalo. Bent jau aš tikrai nenuobodžiavau.
Veikėjai filme labai klišiniai, todėl susitapatinti su jais nemanau, ar pavyks, nes tokių personažų mes matėme tikrai daug. Jų atsiskleidimas primena beveik kiekvieną romantinę komediją, o pateikimas prilygsta visiems iki šiol pasirodžiusiems romantinių komedijų veikėjų prototipams. Bet, kaip jau rašiau, į tai galima nekreipti dėmesio, nes šis filmas yra skirtas lengvai pramogai be jokių gilesnių išvedžiojimų.
Tai tiek apie šios juostos siužetą, kuris nors ir nelabai žavi, bet tikrai priverčia su malonumu stebėti dviejų skirtingų žmonių peripetijas. Tad kam patinka tokio tipo filmai, manau, kad praleisite neblogą laiką kine, o kas visgi nori išvengti lėkštumo, tegul pasirenka kitą filmą peržiūrai, o ne kankina save ar antrąją pusę su tokiomis banalybėmis.
Techninė juostos pusė
Manau, kad čia užteks kelių sakinių pabrėžti šio filmo techninius aspektus, nes tai yra standartinė romantinė komedija be jokių įdomesnių momentų. Kamera, muzika, garso ir vaizdo montažas, meninis apipavidalinimas kaip dažniausiai priklauso tokio tipo filmams – tvarkingi, bet neišskirtiniai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorius Samas Claflinas dažnai pasirodo romantiniuose filmuose, todėl galima sakyti, jog jis toks mažiau charizmos turintis šiuolaikinis Hughas Grantas. Vyrukas vaidina neblogai, todėl ir su šiuo vaidmeniu jis įtikina, nors, tiesą pasakius, jo žavesys buvo užgožtas, kai ekrane pasirodė Veronicos Echegui įkūnytas personažas Marija. Aktorė pavogė visą šou, todėl bent jau man jos veikėja visame šiame filme buvo ryškiausiu momentu. Kiti aktoriai vaidino neblogai, nors nieko išskirtinio nepademonstravo.
Verdiktas
„Meilė kaip bestseleris“ – šabloniškai lėkšta, bet tuo pačiu žaviai miela ir naivi romantinė komedija, kuri leidžia pakankamai smagiai praleisti beveik dvi valandas kine su lengvo turinio istorija. O tas smagias pramogai prilygstančias akimirkas užtikrina neblogas aktorių duetas, šmaikštūs juokeliai ir neprailgstanti siužetinė linija.
