Na, o dabar atėjo laikas dar vienam amerikiečių projektui – tikrais įvykiais įkvėptam ir 2014 m. Scotto Michaelo LeRette’o išleistais memuarais „Nepalaužiamas berniukas: tėvo baimė, sūnaus drąsa ir besąlyginės meilės istorija“ paremtam filmui „Mano ypatingas sūnus“, kurį surežisuoti buvo patikėta iš tokių juostų kaip „Kristaus byla“ ir „Eiliniai angelai“ žinomam Jonui Gunnui.
Apie ką mes čia…
Link paauglystės žengiančio Ostino padėtis nėra lengva. Berniukui yra diagnozuotas trapių kaulų sindromas, o tuo pačiu, jis turi ir autizmo požymių. Tačiau, žiūrėdamas į pasaulį iš itin pozityvios ir gal kažkiek naivios perspektyvos, Ostinas savo negandas sugeba paversti į stiprybę. Visą tai matydamas, berniuko tėtis Skotas sunkiai susitaiko su sūnaus būkle, bet kartu bando suteikti savo vaikui tokį gyvenimą, kokio jis nusipelno.
Kūrinio turinys
Žinote, žiūrėti filmus apie sergančius žmones, nesvarbu kokio jie amžiaus bebūtų, nėra lengva, tačiau yra tam tikra filmų rūšis, kuri leidžia pažvelgti į ligas ar sunkias žmonių būkles iš kitokios perspektyvos, kad žiūrovas suvoktų, jog tokie žmonės irgi turi pilnavertį gyvenimą, kuriuo savaip sugeba džiaugtis, o kas svarbiausia, jie yra mūsų visuomenės dalis. Todėl tokios juostos kaip „Gerumo stebuklas“, „Žemės riešutų sviesto erelis“ ar „Noras gyventi“ tampa tikru įkvėpimu kiekvienam iš mūsų. Žinoma, lengvumas ir naivumas yra gerai, bet mano paminėti filmai turėjo ir rimtesnę pusę – socialinį kontekstą, kuris buvo pateiktas per gana aktualius ir daugeliui iš mūsų žinomus gyvenimiškus pavyzdžius.
O kaip filmas „Mano ypatingas sūnus“? Na, jame iš pagrindinės perspektyvos paliečiamas yra autizmas, o tiksliau, tam tikra jo forma, bet tai padaroma pakankamai vangiai, nes, kaip bebūtų, ši istorija yra pateikiama labiau ne iš sergančio vaiko pozicijos, o jį globojančio tėčio. Toks siužetinis sprendimas aišku priverčia koncentruotis į suaugusį žmogų ir jo priimamus sprendimus, o vaikas tampa tik savotišku fonu. Ar tai blogai? Tikrai ne, nes pasižiūrėti iš šono, ką gi jaučia žmonės, auginantys specialius poreikius turinčius vaikus, irgi yra įdomu. Tik šiame filme tai padaroma pernelyg gražiai, saldžiai ir kartais neįtikinamai, kad ne visuomet galima patikėti tuo, kas vyksta ekrane. Suprantu, kad kažkur gal ir yra nuostabių žmonių, kurie gyvenime niekada nebuvo net uodo nuskriaudę, bet visgi šiuo atveju tenka pabūti realistu.
Na, o pradėjau kalbėti apie autizmą, kuris mano akimis filme nebuvo deramai paaiškintas, kaip ir kita berniuko liga nebuvo išnagrinėta kruopščiau. Paimkime pavyzdžiu jau anksčiau minėtą lenkų filmą „Subukas“, kuriame taip pat auginamas autizmą turintis berniukas ir palyginkime, kaip jame buvo pavaizduotas toks atvejis ir kaip čia. Skirtumas bus milžiniškas, nes lenkai elementariai norėjo mums parodyti visas svarbias autizmo puses ir žmones, kuriuos jis paliečia – tėvus ir vaikus.
Tačiau užtat kuo šis filmas yra išties geras, tai savo pozityviai nuteikiančia žinute, nes, kaip bebūtų, ne fizinė žmogaus būklė padaro ji stipriu, o vidinės savybės, empatija kitam, įskiepytos vertybės ir elementarus noras džiaugtis kiekviena diena po saule, net jeigu ir ne viskas klostosi taip gerai, kaip to norėtųsi. Ir dėl šios minties filmas iš manęs gauna papildomą pliusą, nes jį verta rodyti tiek vaikams, tiek specialius poreikius turinčius vaikus auginantiems žmonėms.
Techninė juostos pusė
Žiūrėdamas šį filmą, turėjau tokį jausmą, kad žiūrėjau „Gerumo stebuklo“ tęsinį arba šalutinį šio hito projektą, nes vizualiai „Mano ypatingas sūnus“ tiesiog identiškas 2017 m. juostai. Tad trumpai tariant, juosta tvarkinga, graži, gerai nufilmuota, sklandžiai sumontuota ir dėl malonaus akimis produkcijos dizaino susižiūrinti visai smagiai ir nenuobodžiai.
Garso takelis irgi manęs nenuvylė, nes pasirinktos muzikinės kompozicijos suteikė visumai lengvumo ir pozityvumo, o ir draminiai momentai taip pat buvo atitinkamai pabrėžti tam tikrais muzikiniais kūriniais.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kalbant apie aktorius, tai mane nuoširdžiai nustebino savo paprastumu ir tikrumu Jacobas Lavalas, kuris tiesiog puikiai įkūnijo fiziškai trapų Ostiną ir tuo pačiu pranoko kitus filme pasirodžiusius aktorius. Ir nors juostą rinkausi dėl Zachary’io Levio, kurį labai mėgstu, bet jis čia buvo toks pats, kaip ir kokiame nors „Šazame“ ar „Harolde ir magiškojoje kreidelėje“. Suprantu, toks yra aktoriaus tipažas ir stilius, bet kai matai jį kiekvieną sykį beveik tokiame pačiame amplua, tas nuoširdžiai pabosta.
Be šio dueto, filme galima pamatyti Meghann Faby, Drewą Powellą, Toddą Kerry’į ir Lizą Marię Gonzalez.
Verdiktas
„Mano ypatingas sūnus“ – gražiai atrodantis, jausmingas ir tuo pačiu labai naiviai, netgi vangiai itin rimtas temas perteikiantis, tikrais įvykiais paremtas projektas, kuris visgi sugeba patraukti žiūrovo dėmesį dėl skleidžiamos gerumo žinutės. Tad juosta yra verta peržiūros, bet tinkamiausia auditorijai jai turėtų tapti vaikai su tėvais, kuriems ir yra aktualios esminės šioje istorijoje paliestos temos.