Apie ką mes čia…
Netekusi mamos, aštuonmetė Viktorija kartu su savo tėčiu Stefanu persikelia gyventi į mažą Kantalio kalnuose esantį kaimelį, kuriame jie tikisi pradėti naują gyvenimo etapą. Vieną dieną, tėčiui nežinant, Viktorija gauna dovanų mažą vilkiuką, kurį žada saugoti ir mylėti. Tačiau ar vilkas sugebės gyventi tarp žmonių, štai kur didžiausias klausimas, į kurį Viktorija visai netrukus gaus atsakymą.
Kūrinio turinys
Ką gi, turime dar vieną filmą apie žmogaus ir laukinio gyvūno draugystę. Ir taip, šis filmas yra paremtas tikras istorija, su kuria galėsite nuodugniau susipažinti po peržiūros internete, todėl nepatikėti tuo, kas vyksta ekrane, neįmanoma. Visgi filmas suteikia puikią galimybę pažvelgti į šią istoriją iš pakankamai įdomios bei natūralios perspektyvos, todėl viskas, kas yra pateikiama siužetinės linijos metu, atrodo taip natūraliai.
Tuo pačiu nemanau, kad reikia daugžodžiauti apie šios juostos siužetą, nes jis visiškai niekuo nesiskiria nuo panašaus tipo filmų, kuriuose dominuoja žmogaus ir laukinio gyvūno ryšys. Kadangi tokie filmai turi standartinius istoriją vystančius įrankius ir struktūriškai yra beveik identiški, todėl nuspėti, kas gi vyks po vienos ar kitos scenos, yra labai lengva. Taip kalbu turėdamas omeny būtent suaugusį žiūrovą, kuriam šis filmas atrodys kaip dauguma kitų panašios temos projektų, bet vaikai tikrai pajus nemažai smagių akimirkų vien dėl lengvos pasakojimo formos. Taip pat filme yra didaktikos, kuri vienu ar kitu būdu turėtų priversti vaikus pažiūrėti į laukinius gyvūnus su atsarga, nes visgi gyvūnai – tai ne žaislai, o atsakomybė ir tam tikras pavojus.
Viena vertus, filme matome klišinius personažus su labai banaliomis siužetinėmis arkomis, bet, kita vertus, toks paprastumas kažkiek net paperka, nes patikėti tokiais žmonėmis yra žymiai lengviau, nes jie yra tarp mūsų kiekvieną dieną. Čia, aišku, kalbu apie gyvenimiškas problemas, požiūrį į ištikusias bėdas ir tiesiog žmogiškumą, o tuo ir yra pripildyti pagrindiniai filmo veikėjai.
Tiesa, humoro filme irgi yra, kas tik pagyvina įspūdį, o ne itin ilga trukmė neleidžia nuobodžiauti, nes kūrėjai išdėstė savo filme viską konkrečiai ir aiškiai. Tad jeigu Jums patiko mano ankščiau paminėti prancūzų filmai arba tiesiog norite su vaikais pozityviai praleisti laiką kine, ši juosta sugeba tai užtikrinti.
Techninė juostos pusė
Kartais žiūrėdamas vaidybinius filmus apie gyvūnus ir žmones, pasiilgtu natūralių filmavimo vietų, nes dažniausiai viskas yra kuriama paviljonuose su žalio ekrano fonu. O čia ne – mes matome kalnus, tikrus vilkus, mišką. O visą šį natūralumą paryškina operatoriaus darbas su kraštovaizdžiais priešaky. Meniniam apipavidalinimui, garso takeliui, vaizdo ir garso montažui irgi sunku būtų rasti priekaištų, nes filmas dėl kokybiškai atlikto darbo atrodo tvarkingai ir maloniai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žiūrėdamas šį filmą gal ir nejaučiau didelio susižavėjimo vaidyba, nes tai buvo visiškai neišsiskiriantys aktorių pasirodymai, kokius mes gauname tokio tipo filmuose, bet ji man kažkaip ir netrukdė. O pagrindinius vaidmenis čia atliko Vincentas Elbazas, Shanna Keil ir Marie Gillain. Bent jau jie visuomet buvo išstumiami į pagrindinį planą, todėl juos ir buvo galima labiausiai pastebėti. Tačiau, kaip minėjau, išskirtinio pasirodymo nei vienas iš jų nepademonstravo.
Verdiktas
„Mano vilkas“ – dar vienas tvarkingas, nuoširdus ir mielas savo pateikimu prancūzų projektas apie gyvūno ir žmogaus ryšį, kuris nors pernelyg neišsiskiria iš panašaus pobūdžio projektų, bet sugeba peržiūros metu suteikti pakankamai pozityvias akimirkas.
