Filmo „Lobis“ recenzija: stebinančiai jaukus lietuviškas filmas

Ir vienu iš tokių naujų filmų, kuris tampa savotišku šviežio vėjo gūsiu Lietuvos kino padangėje, yra visai šeimai skirta režisierės Agnės Marcenkevičiūtės nuotykių juosta „Lobis“. Jos pamatu tapo to paties pavadinimo knyga, kurią parašė Renata Šerelytė.

Apie ką mes čia…

Nelabai apsidžiaugusi žinia, kad suplanuotą laiką teks praleisti ne vandens parke, o kaimo sodyboje pas senelius, dešimtmetė Austėja pakviečia kartu su ja važiuoti savo geriausią draugą Martyną. Ir nors bičiuliams atrodo, kad jų viešnagė apsiribos vien tik nuobodžiai praleistu laiku gamtos apsuptyje, jie visiškai nenutuokia, jog netrukus įsivels į tikro lobio paieškas.

Kūrinio turinys

Nemanau, kad šiam filmui reikia rašyti ilgą apžvalgą, nes jis tiesiog panašus į daugelį vakarietiškų visai šeimai skirtų nuotykių filmų, kuriuos dažnai rodo savaitgalio rytais per vieną ar kitą televizijos kanalą. Tačiau, kaip ten bebūtų, čia yra lietuviškas projektas ir, manau, žiūrovai turėtų nuoširdžiai pasidžiaugti dėl to, kad ir mūsų šalyje pasirodo išties nebloga tokio tipo produkcija.

Maloniausia šiame filme yra tai, kad jis skleidžia tik pačius pozityviausius jausmus bei yra skirtas ne vien vaikams, bet ir vyresnio amžiaus žiūrovams. Tad suaugęs žmogus, stebėdamas šios juostos siužetą, galės mintimis sugrįžti į tuos laikus, kai vaikystė buvo leidžiama pas senelius. Ir nesvarbu, ar tas laikas buvo kaime, ar bute, bet pats nostalgijos jausmas leidžia pasinerti į šį pasakojimą su šypsena veide.

Iš vienos pusės, pats nuotykis su lobio paieškomis kažkam gali pasirodyti primityviai banalus, bet iš kitos pusės, atsižvelkime į tai, jog tai yra filmas apie vaikų vaizduotę ir tada viskas atsistos į savo vėžes.

Tokių nuotykių daug kas iš mūsų yra patyręs vaikystėje, todėl siužetinės linijos tikrumas leidžia visa tai, kas vyksta ekrane, priimti „už gryną pinigą“. Kitaip tariant – vaikai gaus smagų laiką su jų amžiaus personažais, o suaugę žmonės patirs nostalgišką kelionę į praeitį.

Be to, filme yra ir keli labai įdomus edukaciniai aspektai, kuriais tampa atsiribojimas nuo šiuolaikinių technologijų, prie kurių vaikai praleidžia pernelyg daug laiko nepastebėdami, kas vyksta realiame pasaulyje. Ir tai yra liūdna, nes tokių jaunuolių tik daugėja. Tad tėveliai gali iš šio filmo pasisemti idėjų, kaip apriboti vaikams prieigą prie interneto, sudominus juos žaidimais ir nuotykiais.

Personažų juostoje nėra daug, todėl mums lemta iš atviresnės pusės susipažinti su keliais iš jų. Tiek Austėja su Martynu, tiek ir Austėjos seneliai atrodo šauniai, todėl, aišku, labai lengva jiems pajausti simpatiją.

Filmas nepretenduoja į aukštąjį meną ar superdidelę pramogą, bet savo paprastumu paperka, todėl ir norėčiau jį rekomenduoti, nes tai pagaliau kažkas naujoviško lietuviško kino padangėje, o ne eilinė buka komedija.

Techninė juostos pusė

Iš techninių aspektų filmas irgi nenuvylė, nes tai tvarkingai atrodantis projektas su gražia muzika, kruopščiu kameros darbu ir vientisu vaizdo montažu. Dėl to istorija įgauna įvairiausių spalvų, o pats pasakojimo metodas nėra nuobodus, todėl filmas neprailgsta nei vienai akimirkai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Galima teigti, jog tai yra keturių aktorių šou, nes viso siužeto epicentre pirmu smuiku groja Patricijos Volkovos, Jono Šumsko, Vlado Bagdono ir Janinos Matekonytės suvaidinti personažai. Ir jiems įkūnyti pagrindinius veikėjus sekėsi išties puikiai.

Taip, tai ne „oskarinė“ vaidyba, bet įtikinamai vaidina tikrai ne kiekvienas aktorius, o tuo labiau, lietuviškame kine, dėl ko man džiugu, kad ekrane nemačiau jokios teatrinės vaidybos. Taip pat juostoje galime pamatyti Moniką Valkūnaitę su Valdu Jaskūnu.

Verdiktas

„Lobis“ – malonus ir neprailgstantis, šiltas ir nostalgiškas bei smagus ir įtraukiantis visai šeimai skirtas lietuviškas nuotykių filmas, kuris turėtų suteikti vaikams pakankamai pozityvią pramogą, o tėveliams padovanoti savotišką kelionę laiku į jų vaikystę.

Filmo anonsas: