Apie ką mes čia...
Į Riazanės miestą atėjus viską savo kelyje naikinančiai chano Batijaus tūkstantinei kariuomenei, jai kelią pastoja tuo metu dar nežinomas karys – dešimtininkas Jevpatijus Kolovratas, kuris kartu su savo keliais dešimtimis vyrų surengia chano vyrams neregėto masto pasalą. Įsiutęs Batijus įsako pagauti maištininką. Tačiau jis net nenutuokia, jog net didžiausia orda bus bejėgė prieš Kolovrato ryžtą atkeršyti...
Kūrinio turinys
Rusų istoriniai kino epai pastaraisiais metais savo turiniu atrodo taip skurdžiai, jog juos bežiūrint darosi tiesiog liūdna. Ypač dėl to, jog kadaise, neturint tokių galimybių ir biudžetų, buvo kuriami išties įspūdingi ir kvapą gniaužiantys projektai, o ką jau kalbėti dar ir apie tą faktą, jog pati rusų istorija yra labai turtinga temomis, kurias galima gvildenti šimtmečius.
Tačiau rusai dažniausiai susikoncentruoja ties Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu ir kiekvienais metais bando žiūrovams įpiršti tą faktą, jog tai būtent jie nugalėjo Hitlerį ir jo žiaurią kariuomenę. Tiesa, kartais būna ir išimčių. Vienu iš tokių išskirtinių projektų tapo 2016 metų brangiausias visų laikų rusų filmas „Vikingas“, kuris buvo kuriamas net septynerius metus. Gaila tik, jog tokie reti kino filmai apie senovę, kuriuos sukurti prireikia daugybės metų ir stulbinančių pinigų sumų, beveik visada būna nieko vertomis juostomis, kurias žiūrint pasidaro tiesiog gėda.
Prie tokių nevykusių ir labai neatsakingų filmų, kurių veiksmas vyksta tamsiuose viduramžiuose, galima būtų priskirti ir 2010 metų juostą „Jaroslavas. Prieš tūkstantį metų“ bei 2007 metų nevykusį epą „Aleksandras. Nevos mūšis“. Abi šios juostos ne tik, kad neišnaudojo savo potencialo pasakojant apie žymius ir iškilius senovės Rusijos didvyrius, bet dar ir atrodė labai skurdžiai.
Ir tai yra XXI amžiaus kino filmai. Juokas juokais, tačiau pagalvojus, jog 1938 metais buvo sukurtas 100 kartų geresnis ir epiškesnis filmas „Aleksadras Nevskis“, pasidaro tiesiog graudu.
Filmo anonsas:
Todėl po fiasko su „Vikingu“ labai skeptiškai žiūrėjau ir į šį naują kino projektą apie legendomis apipintą Jevpatijų Kolovratą. Vienintelis niuansas prieš einant į kiną, kuris mane pradžiugino, buvo tai, jog filmo kūrėjai nuo pat pradžios sakė, kad tai nėra vien istorinis epas, bet ir filmas, turintis pasakiškų elementų ir išgalvotų įvykių. Ir tai yra teisingas ėjimas, norint neapmulkinti kino mylėtojų, nes visgi liko mažai duomenų apie tą laikotarpį ir Kolovrato žygdarbius. Iki galo net neaišku, ar tai nėra išgalvota istorinė figūra.
Ateidamas į filmą ir neturėdamas visiškai jokių lūkesčių, maloniai nustebau. Filmas gavosi išties neblogas. Jis neprailgo, suteikė gal ir ne tokią didelę pramogą kine kaip žiūrint kokį nors Holivudinį kino projektą, bet buvo bent jau ne gėda žiūrėti į Kolovrato ir jo vyrų pastangas pasipriešinti chano Batijaus kariuomenei. Bet, žinoma, buvo vienas didelis Bet.
Aišku kalbu apie tai, jog filmo kūrėjai tiesiog akivaizdžiai nukopijavo 2007 metais pasirodžiusį Zacko Snydero kino hitą „300“. Ir čia jau kalba eina ne apie vizualizaciją ar bendrą foninį pavidalą, o apie siužetinę liniją. Ir nors filmo istorija žiūrėjosi visai smagiai, bet ji ant tiek buvo identiška karaliaus Leonido ir jo 300 karių žygdarbiui, jog iškilo paprastas klausimas, kam reikėjo perpasakoti tai, kas jau buvo sukurta? Negi nebuvo galima sugalvoti ką nors įdomesnio ir savito?
Bet, tebūnie. Žiūrint šį „300“ perdirbinį, o kitaip aš šios juostos nepavadinčiau, buvo galima pasimėgauti visai gerai atrodančiomis dvikovomis ir keliais epiškumo priduodančiais momentais, kai chano Batijaus kariuomenė įsiveržė į Riazanę. Taip pat filme netrūko ir pasakiškų momentų, kurie labai priminė visokiausias legendas, kurias teko skaityti vaikystėje apie įvairius didvyrius arba taip vadinamus „bogatyrius“. Visumoje, veiksmas palieka gerą įspūdį, kas jau yra gerai. Visgi bežiūrint „Legendą apie Kolovratą“ nesinori snausti, kaip buvo su „Vikingu“, apie kurį ilgai šnekėjo visur, kur tik buvo įmanoma, o galiausiai, pasižiūrėjus filmą, buvo gautas itin didelis nusivylimas.
Minusų, žinoma, šis filmas irgi tur, ir netgi sakyčiau, jog jų čia yra labai daug, tačiau kartais galima į juos užmerkt akis, nes tai kartu yra ir pasakiškus motyvus turintis kino epas. Čia kalbu apie nelogiškumus. Vienas iš jų – kelionė pas chaną su duokle ir grįžimas į Riazanę. Kitas – nesąmoningai atrodančios teleportacijos. Iš šono atrodė, jog tokios milžiniškos kariuomenės sugebėdavo vos per pusdienį pasiekti norimą tikslą. Na, ir dar vienas iš labai akį rėžiančių momentų tapo ordos karių idiotizmas. Negi kūrėjai galvojo, jog tokią mirtį nešanti kariuomenė taip paprastai įleistų užsimaskavusius sukilėlius? Net „Žiedų valdovo“ trilogijoje hobitai ir jų veiksmai buvo pagrįsti logiškumu. Ir čia tik keli mano paminėti kvailumu atsiduodantys scenaristų sprendimai.
Kalbant apie personažus, kurių šiame filme buvo tikrai nemažai, galėčiau išskirti du – Kolovratą ir chaną Batijų, ant kurių priešpriešos ir buvo statoma pagrindinė siužetinė linija. Pagrindinis juostos veikėjas Kolovratas pirmoje filmo pusėje pateikiamas kaip ligonis. Tiesiog buvo liūdna žiūrėti į tokį šios istorinės figūros portretą. Bent jau kūrėjai antrame akte pasitaiso ir pristato visai kietą karį, kuris sugebėjo sudrebinti patį ordos chaną.
Tiesa, Batijus čia pristatomas kaip kokia nors geiša, o ne nuožmus ir griežtas karys, prieš kurį klaupiasi tūkstančiai. Įdomu ir tai, jog jis labai priminė persų karalių Kserksą, kuris savo tautai buvo lyg Dievas. Bet Kserksas bent jau ir atrodė kaip dieviška būtybė filme „300“, o ne skarmalais apsirengęs viešnamio suteneris. Todėl visiškai neįtikino chano Batijaus žiaurumas ir jo noras užvaldyti visą pasaulį. Aš jo akyse mačiau nuskriaustą mažą mergaitę, kuri norėjo pažaisti karą su brutaliais barzdotais dėdėmis.
Visumoje – filmas žiūrimas, jis nėra nuobodus ir nepretenduojantis į istorinį tikslumą turintį pasakojimą, todėl jį galima žiūrėti kaip pasaką, norint atsipalaiduoti ir pasimėgauti veiksmu bei kūrėjų fantazija, perkeliant XIII amžiaus Rusiją į didžiuosius ekranus.
Techninė juostos pusė
Visas filmas, taip taip, visas filmas buvo kuriamas prie žaliojo ekrano, todėl jame beveik nėra nieko natūralaus. Ir čia irgi viskas labai primena „300“. Bet ne apie tai. Specialieji efektai man asmeniškai patiko, bet tik tuo atveju, jeigu miestai ir kompiuteriu sukurti objektai buvo rodomi iš toli. Iš arti – viskas labai rėžia akis. Kaip pavyzdį pateiksiu mešką, kuri savo pasirodymu kadro fone atrodė įspūdingai, bet kai ją parodė iš labai arti, viskas buvo sujaukta.
Tokius nenatūralius efektus mes matėme 2000 metais eiliniuose Holivudo filmuose, todėl įsivaizduokite, kaip turi jaustis žiūrovai, kuriems tenka juos matyti 2017. Kostiumai ir kelios dekoracijos, kurios buvo natūralios – palieka gerą įspūdį. Matosi, jog buvo padarytas nemažas darbas norint aprengti tiek daug herojų skirtingais ir akis džiuginančiais apdarais.
Kameros darbas geras, nes ir dvikovų scenos atrodo gerai, ir Batijaus kariuomenės atakos suteikia epiškumo rodomoms scenos, na ir detalumo netrūksta. Taip pat garso takelis sukuria visai neblogą ir epišką atmosferą. Bet čia nereikia stebėtis, visgi juostai muziką rašė Seržas Tankianas – grupės „System of a Down“ lyderis.
Garso montažas be priekaištų, bet užtat vaizdo montažas šiek tiek erzina. Visgi matosi, jog filme nemažai scenų yra iškirpta, todėl vientisumas kažkiek nukenčia dėl to, jog iki galo nėra atskleisti keli herojai ir jų vystomi santykiai. Matyt režisieriai pagalvojo, kad kam mums čia rodyti kažkokių tai žmogelių gyvenimus, geriau parodykime kietai atrodančias kovas ir ordos karių pastangas norint palaužti Kolvorato ryžtą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių vaidyba pakankamai nebloga. Kolovrato vaidmens atlikėjas Ilja Malakovas su savo vaidmeniu susidoroja – jis gali būti ir piktas, ir ramus, ir laimingas. Būtent iš šio personažo galima buvo laukti įvairiausių emocijų lietaus, kas pagyvina ir rodomą veiksmą ekrane.
Chaną Batijų įkūnijo Aleksandras Cojus, kuris beveik visą filmą grožėjosi savimi. Manęs toks chano pateikimas visiškai neįtikino, todėl žiūrėti į jį man buvo tiesiog graudu. Iš vaidybinės pusės – aktorius irgi nesukūrė nieko įdomaus. Vienintelė finalinė scena, kurioje jis atsiklaupia, kažkiek pagyvino šį veikėją.
Antraplaniuose vaidmenyse galime matyti nemažai pažįstamų veidų kaip Aleksejų Serebriakovą, Timofejų Trubuncovą, Aleksandrą Iljiną, Andrejų Burkovskį, Igorį Savočkiną, Poliną Černyšovą ir Juliją Chlyniną.
Verdiktas
„Legenda apie Kolovratą“ – rusiškas atsakas Zacko Snyderio 2007 metų epui „300“, kuriame be kartais akis džiuginančių specialiųjų efektų, pakankamai neblogai atrodančių dvikovų, visai neprailgstančios siužetinės linijos ir epinę atmosferą sukuriančios muzikos, žiūrovai gauna daug klišių turintį pasakiškais motyvais paremtą istorinį epą, kuris nesukelia jokio diskomforto jį bežiūrint.
