Apie ką mes čia…
Buvęs specialiųjų pajėgų agentas Meisonas vieną dieną pavirsta į biuro planktoną, kuris kartas nuo karto pasvajoja apie šlovingas dienas, kai jis gelbėjo pasaulį. Ir visai netikėtai vyras gauna viliojantį pasiūlymą – lydėti skandalingą žurnalistę Klerę Velington į Paldoniją, kur ji turi paimti svarbų interviu iš šalies diktatoriaus Venego. Tačiau vos tik atvykus į Paldoniją prasideda karinis perversmas, kuris paliečia ne tik šalies vadovą, bet ir Meisoną su Klere.
Kūrinio turinys
Aš kartais pagalvoju, ar ne geriau kai kuriems kino kūrėjams ar studijoms investuoti savo pinigus į kokius nors autorinius projektus, nes su tokiais filmais, kaip šis, kuris savo pasirodymu pavėlavo gerus kelis dešimtmečius, jie prisidaro tik gėdos. O ir nauda būtų žymiai didesnė. Tačiau turime, ką turime.
Taip, šis filmas nėra geras. Taip, šis filmas atrodo kaip nulaižytas iš kitų panašaus pobūdžio 90-ųjų ir ankstyvų 2000-ųjų juostų idėjų kratinys. Taip, šis filmas labiau skirtas kokioms nors srautinių transliacijų platformoms nei kino teatrams. Tačiau yra vienas BET. Tai, nors ir nuvalkiota, be galo idiotiška ir tiesiog savo siužetu niekuo neypatinga juosta, bet, kaip bebūtų, ji priverčia pasijuokti iš visų tų banalybių, kuriomis spinduliuoja.
Tad žiūrėti šį filmą man buvo nebloga pramoga vien todėl, kad peržiūros metu skaičiavau, kokių filmų siužetus jis pasiglemžė, o visiškai kvaili, net nejuokingi ir nejaukūs komediniai intarpai privertė juoktis dėl to absurdo, kuris sklido iš ekrano. Žinote, yra toks pasakymas – „toks blogas, kad net geras“. Tai šis pasakymas idealiai apibūdina šį naują Pierre‘o Morelo filmą.
Veikėjai filme irgi ne iš geriausių, bet jie kažkokiu keistu ir nepaaiškinamu būdu spinduliavo charizma ir tarp jų net jautiesi savotiška chemija. Personažų atskleidimas labai prastas ir nuvalkiotas, bet gi ne dramaturgijos čia mes atėjome pamatyti, todėl šis niuansas kaip ir praleidžiamas pro akis.
Apibendrinus, nes tiesiog neturiu šiuo atveju ką daugiau pasakyti, manau, kad šią juostą galima pasižiūrėti draugų kompanijoje namie per kokią nors platformą, nes mokėti pinigus už ją ir dar švaistyti laiką kelionei į kiną tikrai neverta.
Techninė juostos pusė
Filmas neatrodo labai brangiai, todėl ir kai kurie techniniai aspektai priverčia vartyti akis nuo to pigumo, kuriuo jie spinduliuoja. Tačiau bendrai veiksmo scenos čia buvo nufilmuotos visai grakščiai, dėl ko kameros darbas ir nusipelno didžiausių pagyrų. Vaizdo montažas šiek tiek chaotiškas, garso montažas stiprus, parinkta muzika standartinė tokio tipo filmams, todėl jokių įdomesnių skambesių čia nėra, o meninis apipavidalinimas visai tvarkingas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Tokie filmai niekada nepasižymėjo gerais aktoriniais sugebėjimais, nes juose dažniausiai vaidina vienos veido išraiškos raumenų kalnai. Ir čia situacija yra identiška, tik su vienu BET – Johnas Cena yra labai smagus tokio pobūdžio filmams skirtas aktorius, kuris tiesiog paperka savo charizma, o ne vaidybiniu talentu.
Antrame plane turime dvi žavias damas – Alison Brie ir Alice Eve, kurios irgi nepasižymėjo ryškiais pasirodymais, bet buvo tiesiog malonu jas matyti ekrane. Na, o tarp kitų personažų dar buvo galima pamatyti visai gerus charakterinius aktorius, tokius, kaip Christianas Slateris, Martonas Csosakas ir Juanas Pablas Raba. Ką jie čia užmiršo, sunku pasakyti.
Verdiktas
„Laisvai samdomas“ – idiotiška savo idėja, nutrūktgalviškais personažais prifarširuota, kažkiek nejauki dėl itin nuvalkiotų juokelių ir keistų seksualinio pobūdžio scenų veiksmo komedija, kuri, nors ir atrodo labai blogai žanro rėmuose, bet visgi sugeba suteikti šiokią tokią pramogą vien dėl savo elementarių klišių.
Filmo anonsas:
