Apie ką mes čia…
Vieną dieną dėl nelaimingo atsitikimo tapusi našlaite, Estela susipažįsta su Londono gatvėse plėšikaujančiais Džasperiu ir Horacijumi, kurie jai tampa tikra šeima. Tačiau po ilgų metų vagiliavimo, mergina supranta, jog nori kažko daugiau. Ir tuo daugiau tampa mada bei pasaulis, kuriame sukasi grožis ir prabanga. Bet ji net negalėjo pagalvoti, jog visai netrukus jai bus lemta tapti ne tik Londono mados ikona ir žmogumi prieš kurį lenksis žymiausi šalies dizaineriai, bet ir ta, kurią greitai visi vadins Kruela.
Kūrinio turinys
Grįžus po šio filmo peržiūros dar ilgai apie jį galvojau, nes man sunku buvo patikėti, jog tai yra „Walt Disney“ produkcija. Ir jeigu kalbėti nuoširdžiai, kai kurios šios studijos vaidybinės pasakos man tikrai patiko ir tuo pačiu leido visai smagiai praleisti laiką kino salėje. Tačiau nei vienos iš jų aš nekartojau, nors ir buvau įsigijęs licencinius diskus į savo milžinišką filmų kolekciją. Bet su šia juosta yra visiškai kitaip, nes po pirmos peržiūros nusprendžiau nulėkti dar kartą, kad galėčiau pasimėgauti tuo, ką mums čia pademonstravo režisierius Craigas Gillespie‘is.
Pirmiausia dėl ko šis filmas yra patrauklus, tai dėl savo cenzo. Tai visiškai nėra vaikams skirtas pasakojimas, nes kitaip vaikai po peržiūros galėtų likti kažkiek traumuoti dėl to, kas čia vyksta ir kokiu būdu yra vystoma pagrindinė siužetinė linija. Ir tai yra nuostabu, nes ir temos, kurias paliečia šis filmas, ir jų įgyvendinimas ekrane atrodo pakankamai kraupiai, o tai, mano nuomone, priduoda šiai juostai išskirtinį žavesį.
Antra – tai personažai. Man be galo patinka 1996 metų vaidybinis filmas „101 dalmatinas“, kuriame blogietę Kruelą DeVil įkūnija talentinga Glenn Close, tačiau palyginus su tuo, ką mes gauname čia, jos pristatymas aname filme tiesiog nublanksta prieš jauną ir be galo charizmatišką Kruelą. Ir čia kalbu ne tik dėl to, kad žiūrovams yra pristatomas pasakojimas vien iš Kruelos perspektyvos, bet dar ir dėl to, jog šis personažas šiame naujame filme neįtikėtinai gerai atsiskleidžia, mes galime su juo susitapatinti ir tuo pačiu sužinoti visą paslaptį to, kodėl ji tapo tokia, kokia tapo. Ir, žinokite, dramatizmo šiuo atveju netrūksta, nes tai itin liūdna, asmeninių nuoskaudų kupina ir širdį suvirpinanti istorija apie žmogų, kurio gyvenimas privertė neatpažįstamai pasikeisti.
Be Kruelos mes turime dar vieną ryškų ir nepriekaištingai pateiktą personažą – baronienę, kurios vaidmuo šioje istorijoje yra ne ką mažiau svarbus. Bet apie ją nenoriu nieko sakyti, nes galbūt sugadinčiau kažkam peržiūrą. Puikiai į šį pasakojimą yra įterpti ir keli kiti veikėjai kaip Horacijus su Džasperu, kurie čia buvo atsakingi už humorą, kuris kartais sugebėdavo praskaidrinti niūriai vystomą siužetą.
Taip pat, filme labai daug dėmesio yra skiriama aukštosios mados temai bei dizainerių darbo specifikai. Čia mes galime pamatyti tam tikrus itin tikroviškai perteiktus mados pasaulio užkulisius, kurie ir pašiurpins, ir sukels malonią šypseną veide.
Jeigu tektų lyginti šį filmą su kokiais nors žinomais kino projektais, jais taptų „Ir velnias dėvi Pradą“ bei „Oušeno vienuoliktukas“. Kodėl? Nes tam tikrais momentais šis pasakojimas iš dalies primena savotišką mano paminėtų filmų kokteilį, kuris be galo taikliai buvo įterptas į visumą. O tai, manau, pridavė dar geresnį efektą peržiūrai, kuri nei vienai akimirkai neprivertė jaustis nuobodžiai.
Tad apibendrinus, manau, kad „Kruela“ yra vienas iš tų idealių filmų, kuris privalo sulaukti tęsinio, nes po peržiūros daugeliui manau tiesiog norėsis dar kartą atsidurti šiame ne itin pozityviai nuteikiančiame, bet be galo patraukliame pasaulyje.
Techninė juostos pusė
Ir tai dar ne viskas. Jeigu filmo siužetas ir jo be galo patrauklus pateikimas sugebėjo pakerėti taip, kad po peržiūros norėjosi įsigyti bilietą į sekantį seansą, tai techninė dalis privertė dar labiau džiūgauti iš nuostabos. Ypatingai dėl garso takelio, kurį nusprendžiau įsigyti vinilinės plokštelės pavidale. Aš nepamenu, kada paskutinį kartą girdėjau geresnį filmui pritaikytą dainų sąrašą nei čia. Ir, kad suprastumėte, kodėl taip šneku, paminėsiu Jums keletą dainų, kurios tapo itin svarbia šios juostos dalimi. Tad čia mes girdime The Zombies „Time of the Season“, Nancy Sinatra „These Boots Are Made for Walking“, The Doors „Five to One“, Nina Simone „Feeling Good“, Ohio Players „Fire“, Tina Turner „Whole Lotta Love“, Electric Light Orchestra „Livin‘ Thing“, Queen „Stone Cold Crazy“, Blondie „One Way or Another“, The Clash „Should I Stay or Should I Go“, Judy Garland „Smile“, The Rollings Stones „Sympathy for the Devil“ ir dar daugelį kitų muzikinių hitų.
Be muzikos, kuri leido mums pasinerti į aštuntojo praeito dešimtmečio atmosferą, juosta nustebino ir produkcijos dizainu bei meniniu apipavidalinimu. Visgi kalba čia eina apie madas, todėl nenuostabu, kad herojų kostiumai, grimas, šukuosenos ir dekoracijos, kurios nuostabiausiai perteikė įvairiausias tendencijas, pavertė šį reginį į vieną stilingiausių kada nors pasirodžiusių filmų. Nenustebsiu, jeigu už taip kruopščiai atliktą darbą filmo kūrėjai gaus „Oskaro“ nominacijas.
Tiesa, neužmirštame ir kitų akis kerinčių techninės juostos aspektų kaip vaizdingais rakursais ir detaliais elementais papuošto kameros darbo bei tvarkingo garso ir vaizdo montažo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Nežinau ar jau galima spėlioti kas kitais metais pretenduos į „Oskarus“ geriausios aktorės ir antraplanės aktorės kategorijoje, bet manau, kad už savo vaidybą šioje juostoje tiek Emma Stone, tiek ir Emma Thompson turi nemažus šansus varžytis dėl mano paminėtos prestižinės statulėlės. Kodėl taip šneku? Nes tokio įtikinamo, charizmatiško ir be galo užtikrinto pasirodymo ne tik, kad nesitikėjau, bet ir nemaniau, kad toks įmanomas šiuolaikiniuose „Wald Disney“ filmuose. Bravo, bravo ir dar kartą bravo!
Be šių dviejų nuostabių damų, filmas turėjo dar ir kitus ne ką mažiau charizmatiškus aktorius, kurie taip pat nepasišiukšlino, nors jų įkūnyti personažai ir nebuvo tokie ryškūs kaip abi Emmos. Čia aišku kalbu apie Joelį Fry‘ų, Paulą Walterį Hauserį, Marką Strongą ir Johną McCrea‘ą. Ir mano nuomone visi šie vyrukai suvaidino tikrai gerai.
Verdiktas
„Kruela“ – be abejonės geriausia studijos „Walt Disney“ vaidybinė pasaka, kuri buvo sukurta XXI amžiuje. Tai itin stilingas, savo siužetiniais sprendimais energingas, šiek tiek kraupus ir nuo pradžios iki finalinių titrų įtraukiantis projektas, kurio didžiausiu cinkeliu tampa ne tik akis džiuginanti išorė su nepriekaištingu garso takeliu priešaky, bet dar ir „Oskarais“ kvepianti aktorių Emmos Stone ir Emmos Thompson vaidyba.
