Filmo „Kraujo kvietimas“ recenzija: nykūs vampyrai šiuolaikinio kino kontekste

Ar vampyrų tema išties turi kažkokią ateitį ir su šiuo nauju filmu įvyks šios temos renesansas? Sunku pasakyti, bet pasistengsiu atsakyti Jums į šį klausimą šioje trumpoje apžvalgoje.

Apie ką mes čia…

Augusi vien tik su mama ir neturėjusi niekada jokių brolių ar seserų, o tuo labiau tolimų giminaičių, Evė vieną dieną sužino, jog turi pusbrolį vardu Oliveris. Susisiekusi su juo, mergina gauna pakvietimą apsilankyti prašmatnioje vestuvių puotoje, kurioje ji ir susipažins su juo bei jo šeima. Tačiau Evė net nenutuokia, kad Oliveris jai yra paruošęs labai kraupią staigmeną, kuri pareikalaus jos kraujo.

Kūrinio turinys

Kai tik pamačiau šios juostos anonsą, pagalvojau, kad tai bus vampyrų temos rėmuose įsprausta 2019 metų kino hito „Slėpynės“ kopija, nes pristatytas anonse siužetas buvo beveik identiškas tam, kurį mes matėme mano paminėtame projekte. Ir iš dalies viskas taip ir yra, bet su savo minusais. Jeigu pastarasis filmas turėjo nenuspėjamumo faktoriaus cinkelį ir jo siužetas buvo laikomas paslaptyje, tai čia viskas buvo pateikta atvirai, kad mes iš karto žinotume, jog kalba eis apie vampyrus. Be to, „Slėpynių“ pliusu buvo dar ir nestandartinis humoras bei absurdiškai atrodančios situacijos, kurios pagyvindavo peržiūrą, kuri vienais ar kitais momentais pavirsdavo į išties kraupų bei įtampoje laikantį reginį. O čia to nėra, nes kūrėjai nusprendė eiti rimtu keliu ir iš labai rimtos pozicijos vystyti mums šią nuvalkiotą istoriją.

Per daug rašyti apie siužetą nenoriu, nes turime mes čia kelis siurprizus, bet jeigu kalbėčiau apie temą, tai ji jau seniai yra nuvalkiota ir nieko naujo šiame filme mums nebuvo parodyta. Gal tik vienas niuansas nedavė ramybės. Visa juosta yra perpildyta šiuolaikinių tendencijų ir noro neįžeisti nieko, todėl vietoje išties kraupios bei nemalonios akims istorijos, mes gavome nulaižytą bei pernelyg feministinį žvilgsnį į vampyrizmą, kuris savo ruožtu prilygo saldžiajam „Saulėlydžiui“. Ir taip, dabar dominuoja būtent toks kinas, todėl reikia pamiršti apie tuos klasikinius filmus, apie kraujo ištroškusius nakties klajūnus, kuriems dabartiniame kine elementariai neliko vietos. Tačiau ar tokių vampyrų nori pati publika? Klausimas retorinis.

Aišku, smurto ir kažkiek įtampos filme yra, bet visumoje jis atrodo nuobodžiai. Veikėjai ir tam tikros situacijos, į kurias jie patenka, nuoširdžiai nuvilia. Čia pliusu tampa riboto dydžio erdvė, kurioje vyksta esminis veiksmas, todėl filmas suteikia bent šiokią tokią pramogą, atmetus buką ir neįtikinamai pateiktą siužetą su blankiais veikėjais priešaky.

Tačiau kaip ten bebūtų, tai nėra B kategorijai priklausantis filmas, todėl kine jį pasižiūrėti galima, jeigu jau tikrai pasiilgote vampyrų ir norite trumpam pasinerti į kraujo klanus didžiajame ekrane.

Techninė juostos pusė

Kartais išties smagu žiūrėti kine minimalistinio tipo filmus, kurių veiksmas yra vystomas konkrečioje lokacijoje su klaustrofobijai būdingais pojūčiais. Tad produkcijos dizainas ir visai patrauklus akims meninis apipavidalinimas su geru grimu, dekoracijomis ir kostiumais nenuvilia, o kaip tik suteikia šiai juostai papildomo cinkelio, nes, kaip žinote, kartais vizualūs sprendimai sugeba užglaistyti siužetines skyles, taip suteikdami žiūrovui šiokią tokią pramogą.

Kraupi ir kartais slegianti siaubo filmams būdinga muzika, dinamiškumu pasižymintis kameros darbas ir pakankamai stiprus garso montažas dalinai neleidžia nuobodžiauti, nes atmosfera ekrane, mano nuomone, buvo sukurta pagirtinai. Vaizdo montažas tik keliuose epizoduose šlubavo, nes kai kur buvo matomas chaotiškas epizodų išdėstymas, kas, žinoma, trukdė įsijausti į rodomą ekrane veiksmą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kalbant apie vaidybą šiame filme, tai situacija dvejopa, nes visas dėmesys atitenka didžiausiai aktorių kolektyvo žvaigždei Nathalie Emmanuel, nors būtent ne ji demonstruoja geriausius vaidybinius sugebėjimus. O jos atžvilgiu kai kuriais momentais buvo matomas ryškus pervaidinimas ir netikroviškai sukeltos emocijos veide.

Užtat mane pradžiugino iš „Gotamo“ serialo atpažįstamas Seanas Pertwee‘is ir ne ką mažiau svarbius vaidmenis už pagrindinę filmo aktorę atlikę Thomasas Doherty‘is su Hughu Skinneriu. Būtent šie trys vyrai, mano nuomone, pasidarbavo čia geriausiai ir savo įtikinamai atrodančiais pasirodymais paperka žiūrovą.

Verdiktas

„Kraujo kvietimas“ – banalus ir pernelyg nulaižytas žvilgsnis į vampyrizmą, kuris savo nuvalkiotais siužetiniais sprendimais pranoksta net nykų „Saulėlydį“. Tačiau kai kurie niūriai atrodantys ir kraujo perpildyti epizodai sugeba suteikti šiam pasakojimui žiūroviškumo, o kokybiški techniniai aspektai irgi nenuvilia dėl minimalistinio produkcijos dizaino bei akis džiuginančio meninio apipavidalinimo. Ir nors tai nėra geras vampyrų temos filmo pavyzdys, bet jis tikrai ne toks apgailėtinas, kaip B kategorijai priklausantys televiziniai projektai.