Apie ką mes čia...
Jaunas, stiprus, greitas ir charizmatiškas – toks yra pasaulio bokso čempionas Vinis Pazienza, kuris būdamas savo karjeros viršūnėje, pralaimi labai svarbią kovą. Tačiau, po skaudaus pralaimėjimo, boksininkas nenuleidžia rankų ir toliau bando įrodyti, jog jis yra vertas čempiono titulo. Bet, deja... Vieną lemtingą dieną jis pakliūva į siaubingą autokatastrofą, po kurios durys į didįjį boksą jam užtrenkiamos akimirksniu.
Kūrinio vidus
Biografinės dramos apie boksą pastaraisiais metais ganėtinai dažnai atkeliauja į kino ekranus, kas negali nedžiuginti, nes visgi tai itin plati tema, kurią ne tik įdomu stebėti didžiuosiuose ekranuose, bet kartu jų dėka žiūrovui suteikiama proga susipažinti su realiais sportininkais. Ir būtent tokiu filmu tampa naujausias režisieriaus Beno Youngerio darbas „Kova iki paskutinio kraujo lašo“, kuriame papasakota įkvepianti lengvosios svorio kategorijos bokso čempiono Vinio Panziena istorija.
Asmeniškai man, filmas visai patiko, nes jis priminė geriausius šios temos projektus. Šioje juostoje galima pastebėti tokių žinomų filmų kaip 1980 metų Martino Scorseses šedevro „Pasiutęs bulius“, „Oskarams“ nominuotos dramos „Kovotojas“, jautraus pasakojimo „Pakilęs iš pelenų“ ir 2015 metų hito „Kirtis dešine“ braižą. Todėl toks mano paminėtų filmų miksas visai gerai atrodo biografinės dramos žanro rėmuose. Ir kas svarbiausia, šis filmas nebando perspjauti kitų panašių filmų, o stengiasi būti savarankišku projektu. Ir čia yra didžiausias jo pliusas.
Beveik visas šios juostos veiksmas sukasi aplink Vinio Panzienos personažą, todėl žiūrovams, kurie nelabai yra susipažinę su šiuo sportininku, tai yra puiki galimybė pamatyti šio bokso čempiono gyvenimo užkulisius. Pats veiksmas suskirstomas į dvi dalis – prieš autokatastrofą ir po jos. Toks siužetinis linijos padalijimas leidžia nuodugniai išnagrinėti šio boksininko psichologinį portretą ir su malonumu stebėti jo metamorfozę.
Pirmoje filmo dalyje – tai neatsakingas, savimi patenkintas ir kitų negerbiantis vyras, galvojantis, jog jam visuomet seksis. Antra dalis nukreipia mus į tuos įvykius, po kurių Vinis tampa visiškai kitokiu žmogumi. Jis yra jautrus, palaužiamas, bet kartu žinantis dėl ko gyvena. Toks labai pažįstamas jausmas, jau kelis kartus matytas kine, bet prisipažinsiu, malonus jausmas. Ir jūs nesuklysit galvodami, jog tai dar viena drąsos ir sėkmės istorija, kurios dėka parodomos žmogaus galimybių ribos. Bet kas svarbiausia – tai filmas, paremtas tikra žmogaus istorija.
Pati pasakojimo struktūra paprasta. Yra didybė ir šlovė, po to seka skaudžiai atrodantis nuopuolis, po kurio bandoma visais būdais atsitiesti. Ir kalbant apie paskutinę dalį – ji stipriausias šios biografinės dramos koziris, nes labai įdomu buvo pamatyti kaip atrodys boksininko reabilitacija po tokių sunkių traumų, kurias jis gavo patekęs į automobilio katastrofą. Ypač, kai jis dar ne visai pasveikęs po trumpo laiko žengs į ringą kovoti dėl čempiono titulo. Galima tik žavėtis šiuo žmogumi. Bet tai dar ne viskas.
Nemažai dėmesio skiriama ir asmeniniam Vinio gyvenimui, jo santykiams su tėvu, treneriu ir vadybininku, kurie visiškai skirtingai į jį žiūrį. Tėvas aklai mato čempioną, o ne sūnų, treneris mato asmenybę ir talentą, o vadybininkas tik pinigus. Tokia priešprieša leidžia dar labiau įsigilinti į purviną bokso pasaulį, kuriame sportininkas tampa marionete kitų žmonių rankose.
Filmas dar turi vieną pliusą – jis žiūrisi labai lengvai, nors jo trukmė beveik dvi valandos. Peržiūra neprailgsta, o dvikovų scenos irgi tikroviškai pateikiamos. Ne „Rokis“, bet ir ne koks pigiai nufilmuotas projektas, po kurio peržiūros norėtųsi užsimiršti. Žinoma, filmas netaps kultiniu, nepasieks tokių aukštumų kaip koks „Pasiutęs bulius“, bet jis tikrai vertas peržiūros.
Techninė juostos pusė
Techninė šio filmo pusė irgi tvarkoje, ypač, jeigu atsižvelgsime į labai kuklų tokio žanro filmo biudžetą – 6 milijonus dolerių. Ši nepriklausoma juosta turi ir gerą grimą (vien pažvelgus į Aaroną Eckhartą galima tą pastebėti), smagų ir puikią atmosferą salėje sukeliantį garso takelį, vaizdingą kameros darbą, kuris leido pasinerti į Vinio Pazienza pasaulį, o taip pat puikų montažą. Istorija sudėliota labai tvarkingai, įtraukiančiai ir lengvai, jog net nepastebi kaip greitai prabėga tos dvi filmo rodymo valandos. Išties, nėra čia ko daug kalbėti – techniškai šis režisieriaus Beno Youngerio darbas netgi labai tvarkingas ir patrauklus akims bei ausims.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kas dar mane (kaip ir daugelį biografinių bei sportinių filmų gerbėjų) žavi – neįtikėtinos pagrindinių herojų atlikėjų transformacijos. Šiame filme mes matome visiškai kitokį Milesą Tellerį, kurio vaidybiniais sugebėjimas galėjome mėgautis 2014 metų filme „Atkirtis“. Talentingas aktorius, kurio kiekvienas pasirodymas kine vertas dėmesio, net jeigu jis ir filmuojasi tokiuose nieko vertuose filmuose kaip „Fantastinis ketvertas“. Bent jau vaidybos prasme viskas su juo yra gerai. Ir su šia juosta jis tą dar kartą įrodo. Įdomus, draminis ir fizinės ištvermės reikalaujantis pasirodymas, kuris priminė 2015 metų aktoriaus Jake‘o Gyllenhaalo šou filme „Kirtis dešine“.
Antraplanių vaidmenų aktoriai irgi gerai susidorojo su savo vaidmenimis. Filme įsimintiną personažą atliko Ciaranas Hindsa, kuriam atiteko tėvo rolė. Ne ką prasčiau filme atrodė trenerį suvaidinęs Aaronas Echartas ir, žinoma, vos atpažįstama serialo „Vedęs ir turi vaikų“ žvaigždė Katey Sagal. Kiekvienas iš šių paminėtų aktorių puikiai įsipaišė į rodomą istoriją.
Verdiktas
„Kova iki paskutinio kraujo lašo“ – įtraukianti ir lengvai žiūrima tikrais faktais paremta biografinė drama apie įkvepiančiai atrodantį bokso čempiono Vinio Panzienza kelią, kurį lydėjo neregėta ir greita sėkmė, rimtas nuopuolis karjeroje ir daug jėgų kainavęs pakilimas iš pelenų. Filmas žavus ne vien savo siužetine linija, gerai atrodančia technine puse, bet ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Mileso Tellerio atsidavimu savo rolei.
