Apie ką mes čia…

Po kraupios avarijos patekęs į komą, architektas Viktoras atsibunda keistame bei dar nematytame pasaulyje, kuriame ant kiekvieno kampo jo laukia grėsmingai atrodantys juodi padarai. Ir pabėgti nuo vieno iš tokių padarų jam padeda paslaptingas kovotojų būrys. Viktorui nelieka kitos išeities kaip prisijungti prie jų ir išsiaiškinti, kas čia iš tiesų vyksta ir ar yra kokie nors šansai jam atsibusti realybėje, kur jo kūnas yra prikaustytas prie lovos.

Kūrinio turinys

Pačioje teksto pradžioje paminėjau Sariką Andreasianą, kuris aišku nerežisavo šio filmo, bet turėjo nemažai įtakos jo pasirodymui kinuose kaip prodiuseris ir vienas iš naujai įsteigtos kompanijos „Bolsoje Kino“ vadovų. Bet tai nekeičia fakto, nes jo prodiusuoti filmai dažnai būna net blogesni už jo paties sukurtus. Tad su didele baime žiūrėjau į šį filmą ir slapčia tikėjausi, kad jis aplenks mūsų šalies kino teatrus, nes jau man pakako ankstesnių filmų, prie kurių jis buvo prisilietęs. Bet, deja, ne visada mūsų norai išsipildo.

Eidamas į šį filmą žinojau, kad gausiu pigesnę ir savo pateikimu bukesnę „Pradžios“ versiją, todėl lūkesčiai buvo minimalūs. Norėjau tik vieno, kad filmas nekeltų pasišlykštėjimo kaip koks „Nėščias“ ar „Tas pats Karlsonas“. Kaip suprantat, jie irgi buvo įkvėpti kadaise žinomais hitais, kuriuos Sarikas ir jo kūrybinė komanda tiesiogine to žodžio prasme paniekino. Bet čia visai kitas atvejis. Net sunku patikėti, jog prie šio filmo dirbo mano paminėtas veikėjas.

Pats filmo pasakojimas atrodo giminingas „Pradžiai“, bet tuo pačiu, jame yra papasakota visai kitokia ir netgi neblogai išvystyta istorija, kuri neleidžia nuobodžiauti, nes pasaulis, kuriame vyksta veiksmas, turi labai daug paslapčių, kurias siužetinės linijos eigos metu mums bandoma atskleisti. Gal ir ne visos idėjos bei mintys yra įgyvendintos pagirtinai, bet visuma tikrai nekelia pykčio, nes matosi, jog buvo stengtasi sukurti kokybišką pramogą, kuri dar ir laiko nežinioje bei sukuria itin gerą įtampą. Gaila gal dėl vieno – labai neišraiškingų ir nuvalkiotų dialogų.

Turime mes čia ir labai daug veiksmo scenų, kurias žiūrint neatrodo, jog tai pigi fantastika, turime ir ne tokius jau medinius personažus, kurie iš dalies yra pristatyti pagal visas įmanomas klišes, bet tuo pačiu jie sugeba evoliucionuoti, kas irgi prideda juostai papildomų balų. Pagrindinis veikėjas – išrinktasis Viktoras, kuriuo pasitiki vadas Janas. Yra ir priešiškai nusistatęs komandos narys Fantomas, kuriam patinka viena mergina vardu Flai. Tačiau tai merginai labiau patinka naujokas. Nieko neprimena? Man tai atrodo, kad kūrėjai pasižiūrėjo „Matricos“ pirmą dalį ir pabandė interpretuoti savaip tuos herojus. Ir čia joks „spoileris“, nes apie tai buvo kalbėta ir anonse. Tačiau netgi tokie dideli panašumai su Watchowsky kūryba nepriverčia jausti pykčio, nes kaip sakiau, personažai keičiasi ir tas iš „Matricos“ paimtas pamatas yra tik kaip ekspozicija, nes jie toliau eina savo keliu.

Daugiau nemanau, ar verta ką nors sakyti, nes visas juostos cinkelis yra nežinomybėje, todėl atskleisti kai kurių detalių tiesiog nenoriu. Tikėjausi tikrai gana prasto filmo, o gavau visai neblogą pramogą. Netgi keista tą sakyti, bet trys pastarieji rusiški fantastinio žanro projektai kaip „Fortpostas“ , „Invazija“ ir šis nenuvylė. Taip, tai ne iškilūs žanro darbai, bet atsižvelgus į rusiškus pramoginius filmus ir jų kokybę, jie yra visa galva aukščiau už didesnę dalį šios šalies produkuojamo kino.

Techninė juostos pusė

Filmo biudžetas siekia 250-300 milijonų rublių (apie 4-4,5 mln. dolerių), kas yra tikrai ne tiek ir daug, atsižvelgus į žanrą ir juostos mąstą. Todėl peikti labai akivaizdžiai matomą CGI negalėčiau, nes už tokią sumą viskas gavosi tikrai ne taip ir blogai, palyginus su kai kuriais Holivudo projektais, kurių biudžetas būna ir po 100 milijonų. Pats produkcijos dizainas kažkiek primena „Pradžią“, o pati išorė gali pasigirti visai neblogai atrodančiais vizualiniais sprendimais sukuriant „Komos“ pasaulį. Dekoracijos, grimas, kostiumai irgi verti dėmesio, nes jie primena post-apokaliptinę viziją.

Kiti techniniai sprendimai kaip garso ir vaizdo montažas bei operatoriaus darbas netrikdo, o va muzika buvo labai netinkamai parinkta prie rodomų scenų. Bedvasiai ir bandantys sukurti kažką epiško muzikiniai kūriniai nelipo ir nesukūrė norimos pavojaus atmosferos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Hitais tapusiuose filmuose „Invazija“ ir „Trauka“ pasirodęs Rinalas Muchamedovas gal ir nepademonstravo čia šaunios vaidybos, bet iš jo to ir nereikėjo tikėtis. Užtat jis neerzino kaip kai kuriose ankstesnėse savo rolėse ir bent dėl šito ačiū.

Kiti filmo aktoriai kaip daug populiarumo pastaraisiais metais įgaunantis Milošas Bikovičius, gražuolė Liubov Aksenova, brutalus Antonas Pampušnas ir kino veteranas bei prestižinio Kanų kino festivalio apdovanojimo laureatas Konstantinas Lavronenko filme pasirodė geriau už pagrindinio vaidmens atlikėją, bet pernelyg daug savo aktorinių sugebėjimų jiems pademonstruoti irgi nepavyko.

Verdiktas

„Koma“ – rusiškas atsakas genialiam kino genijaus Christopherio Nolano šedevrui „Pradžia“, kuris visiškai neparazituoja ant 2010 metų juostos, o eina savo keliu, pristatydamas į specialiuosius efektus įvyniotą pakankamai neblogą idėją. Taip pat filmas ir jo istorija nestovi vietoje, dėl ko dinamiškas ir veiksmo kupinas siužetas neprailgsta, leisdamas patirti ne tokią jau ir prastą pramogą kino salėje.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)