Apie ką mes čia...
Dvylikametis Migelis Rivera svajoja tapti garsiu muzikantu, kaip jo didžiausias stabas Ernestas de la Cruzas. Tačiau tai yra gana sudėtinga, nes jo šeimoje negalima ne tik dainuoti ar groti, bet net užsiminti apie muziką. Todėl vieną dieną Migelis nusprendžia paslapčia nuo savo šeimos sudalyvauti talentų konkurse, kuris jo gyvenimą gali pakeisti amžiams...
Kūrinio turinys
2017 metais studija „Pixar“, kuri jau kurį laiką priklauso galingiausiai pasaulio kino studijai „Disney“, išleido du filmus. Vienas iš jų – „Ratai 3“, kuris nors ir atrodė pakankamai gerai, nesugebėjo prilygti kitiems puikiems šios studijos animaciniams projektams. Todėl visa viltis buvo sudėta į antrąjį filmą – „Koko“, kuris sugebėjo pritraukti savo įdomia ir gana originalia idėja.
Filmas gavo aukščiausius įvertinimus iš kino kritikų ir žiūrovų, o taip pat jau ilgą laiką yra įvardijamas kaip realiausias pretendentas „Oskarui“ geriausios animacijos kategorijoje. Todėl nenuostabu, jog šis filmas buvo taip laukiamas daugelio kino mylėtojų, kurie prijaučia „Pixar“ kūriniams. Tokiu žmogumi buvau ir aš. Visgi kiekvienas studijos „Pixar“ filmas tampa tikra švente kiekvienam animacijos gerbėjui, todėl nevalia praleisti nė vieno jų projekto, kuris atkeliauja į didžiuosius kino ekranus.
Žinoma, eidamas į filmą sušvelninau savo lūkesčius, nes nenorėjau nusivilti, nors ir žinojau, jog manęs lauks ypatingas reginys. Bet apsisaugoti visuomet reikia, net jeigu tai yra tavo paties mėgstamiausio režisieriaus kūrinys.
Taigi, tikėdamasis gero filmo, gavau tobulą. Tai ne tik vienas geriausių studijos „Pixar“ darbų, tai vienas geriausių visų laikų animacinių filmų, kuris mane pakerėjo jau nuo pat pirmų rodymo minučių. O viskas dėl to, jog ši juosta yra perpildyta gėrio, jos istorija sukelia labai daug įvairių emocijų, bet kas svarbiausia, tai itin pamokantis filmas, kuriame atskleidžiamos visos svarbiausios tiesos, susijusios su šeima ir jos gerove.
Filmo siužetinė linija iš pirmo žvilgsnio atrodo ganėtinai banaliai, tačiau neapsigaukite, nes tai nėra vien filmas apie savo svajonės siekimą, norint tapti kažkuo didžiu, bet apie šeimą ir tradicijas, artimųjų ir giminių atminimą bei religiją. Visa tai sudaro labai stiprų pamatą, norint emocionaliai paveikti žiūrovą. Ir dėl to aš esu labai patenkintas. Nes filmas ne vien tik sugeba atkreipti dėmesį į itin dažnas šeimose iškylančias problemas, bet kartu pateikia ir atsakymus į tai, kaip galima išvengti barnių bei rasti kompromisą bet kokioje situacijoje.
Kalbant apie tematiką, svarbiausiu visos juostos akcentu tampa meksikietiška kultūra bei šios tautos tradicijos. Bežiūrint filmą galima puikiai susipažinti su jų temperamentinga muzika, visapusiškai įdomiai atrodančiu menu, neįprastais užsiėmimais ir net sportu, bet kas svarbiausia, su viena ypatinga diena – Mirusiųjų diena (isp. Dia de Muertos), kuri čia sudaro visos šios neįprastai jautrios istorijos pagrindą. Nuo A iki Z yra išaiškinami šios šventės niuansai bei itin vaizdingai parodoma, kokia tai yra unikali diena visiems meksikiečiams.
Kitu ne mažiau esminiu pasakojimo koziriu tampa pats pagrindinio juostos personažo Migelio nuotykis mirusiųjų pasaulyje. Jis atrodo nenuobodžiai, dažnai linksmai, bet kartu keliose scenose leidžiantis susimąstyti dėl kai kurių Migelio veiksmų. Berniuko poelgiai yra tokie artimi mums visiems, jog dažnai jie priverčia susigraudinti ir bent jau tą akimirką suvokti, kokia gi mums visiems svarbi yra artimų žmonių meilė ir jų besąlygiškas atsidavimas šeimai.
Be itin jautrios ir moralais perpildytos pagrindinės istorijos siužetinės linijos, noriu paminėti puikiai išreikštus personažus. Pats Migelis žavi paprastumu ir noru tapti muzikantu, o jo šeima visokiais draudimais. Ir tai nuoširdžiai prajuokina, nes nors ir kaip rimtai atrodytų kai kurios scenos, kuriose Migelio močiutė visais būdais bando jam uždrausti muziką, bet visumoje tai humoro nestokojantys filmo epizodai.
Taip pat buvo puikiai pateiktas Migelio stabas Ernestas de la Cruzas, kuris irgi leido suvokti ganėtinai paprastus, bet tokius gyvenimiškus dalykus apie šlovę ir jos siekimą įvairiais būdais. Tokie žmonės kaip Ernestas dažnai pasitaiko gyvenime, bet kartais ne visi sugeba juos perprasti. Finalinės scenos su šiuo herojumi nupaveiksluoja visą šlovės kainą.
Kiti personažai atlieka ganėtinai aiškiais funkcijas, norint pagrindiniam herojui nurodyti jo vietą gyvųjų pasaulyje ir ką jis turi vertinti labiausiai. Iš vienos pusės – muziką, iš kitos – šeimą. Bet galiausiai filmo pabaigoje yra puikiai parodoma riba tarp vienos meilės ir kitos. Ir visa tai įvyksta dėl žmonių, kurie supo Migelį gyvųjų ir mirusiųjų pasaulyje.
Baigdamas savo trumpą apžvalgą apie filmą, noriu pasakyti, jog šis naujas „Žaislų istorijos 3“ kūrėjų darbas asmeniškai man tampa geriausiu „Pixar“ animaciniu projektu nuo 2009 metų, kai kino ekranuose karaliavo „Aukštyn“. Ir nors kaip man patiko paminėta „Žaislų istorijos“ dalis, „Išvirkščias pasaulis“ bei „Monstrų universitetas“, tačiau „Koko“ savo pasakojimu yra įdomesnis ir man asmeniškai labiau artimas filmas, kuris ne vieną kartą privertė braukti ašarą. Todėl be jokios abejonės rekomenduoju eiti į šį filmą tiek dideliems, tiek ir mažiausiems kino mylėtojams. Tai filmas, kurį būtina pamatyti.
Techninė juostos pusė
Techniškai – šedevras. Niekada nebuvau matęs vizualiai gražesnio ir detalesnio animacinio filmo už „Koko“. O ką jau kalbėti apie spalvingumą, personažų pateikimą, aplinką ir, žinoma, kruopščiai pateiktus pasaulius, kurie beveik dvi valandas kerėjo savo grožiu.
Garso takelis irgi prisideda prie bendros koncepcijos, norint sukurti tikrąją meksikietišką atmosferą. Filme skamba labai gražūs muzikiniai kūriniai ir romantiškai bei jautriai nuteikiančios dainos apie šeimą, meilę ir namus.
Garso montažas, vaizdo montažas ir operatoriaus darbas - idealūs. Filmas atrodo tiesiog nepriekaištingai, todėl kiekviena jo rodymo minutė yra verta ovacijų. Labai smagu, kai kūrėjams pavyksta ne vien pakerėti animacijos grožiu, bet dar ir pačios istorijos išdėstymu nuo pradžios iki pat finalo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šįkart animacinį filmą žiūrėjau tiek lietuviškai, tiek ir angliškai. Lietuvių dubliuotas variantas palieka gerą įspūdį, personažai turi gyvybės ir jų malonu klausytis. Emocijų irgi netrūksta. Todėl galiu rekomenduoti lietuviškai įgarsintą variantą. Nemanau, kad pasigailėsite.
Tačiau, nieko nėra geriau už originalų. Tiesa, filmas originalo kalba yra rodomas be titrų, todėl ketinantys rinktis tokią peržiūrą, pagalvokite, ar jūsų anglų kalbos žinios leis įsijausti į rodomą pasakojimą.
Originalo kalba žiūrint galime išgirsti Alfonso Arau, Benjamino Bratto, Gaelio Garcia Bernalo, Gabrielio Iglesiaso, Edwardo Jameso Olmoso ir Cheecho Marino balsus, kurie suteikia to žavingo meksikietiško prieskonio jų įgarsintiems personažams.
Verdiktas
„Koko“ – dar vienas studijos „Pixar“ šedevras, kuris šiais 2018 metais būtinai triumfuos „Oskarų“ ceremonijoje kaip geriausias metų animacinis kino projektas.
Filmukas gali pasigirti išties originalia ir labai įdomiai pateikta istorija apie meksikiečių tradicijas ir šios tautos kultūrą, puikiais ir įsimintinais herojais, prasmingais dialogais ir, svarbiausia, ypatingai jautriu pamokslu apie šeimos bei artimų žmonių svarbą kiekvienam žmogui, net ir pačiam blogiausiam pasaulyje.
