Tačiau, nenorėdamas užbaigti savo sumanytos trilogijos per greitai, režisierius Matthew Vaughnas nusprendė sukurti serijos priešistorę, o trečią dalį palikti ateičiai, kad žiūrovai galėtų galiausiai susipažinti su šios organizacijos ištakomis. Ir dabar, praėjus ketveriems metams nuo „Kingsman“ tęsinio pasirodymo kinuose, mes sulaukėme naujo filmo.
Bet ar jam pavyks pasiekti pirmtakų sėkmę ir tapti tokiu pačiu nutrūktgalvišku reginiu?
Apie ką mes čia…
Paslaptinga šešėlyje dirbanti organizacija 1914 metais nusprendžia sukelti mirtį nešantį pasaulinį karą ir taip pasiekti savo tikslą – sunaikinti Angliją. Blogiausia yra tai, jog niekas net nenutuokia, kas yra šis priešas, todėl išvengti tarptautinių konfliktų ir stoti į kovą su tokio masto sąmokslu nusprendžia keli drąsuoliai, kurie suformuoja pirmąją „Kingsman“ komandą su Orlandu Oksfordu priešaky. Ar jiems pavyks sutrukdyti sukelti karą? Ar visgi nuo likimo nepabėgsi ir karas vienaip ar kitaip bus? Kaip ten bebūtų, pasaulio likimas dabar Orlando ir jo agentų rankose.
Kūrinio turinys
Štai ir pasirodė ilgai laukas „Kingsman“ tęsinys, kuris kardinaliai skiriasi nuo to, ką mums demonstravo ankstesni filmai. Ne, tai vis dar tas pats „Kingsman“, tik jis pateiktas per rimtesnę prizmę, dėl ko galima teigti, kad pats pasakojimo pamatas prarado savotišką lengvumo pojūtį, kuris buvo taip jaučiamas 2014 ir 2017 metų filmuose. Todėl jeigu pirmieji filmai, kurių veiksmas vyko dabartiniuose laikuose, atrodė kaip nutrūktgalviškos ir visiškai nurautos veiksmo komedijos, šis filmas labiau primena veiksmo dramą su labai vangiai pristatytu humoru, kas gali nuvilti serijos gerbėjus.
Žinoma, atsižvelgus į tai, kas mums ekrane yra demonstruojama ir kokį laikotarpį esminiam veiksmui buvo pasirinkęs režisierius Matthew Vaughnas, viskas yra pateisinama, bet tuo pačiu ir liūdna, nes nors filmas ir man patiko, jis nesukėlė tokio netikėto efekto kaip ankstesnės juostos.
Viskas šioje juostoje rutuliojasi Pirmojo pasaulinio karo laikotarpyje ir kas įdomiausia, žiūrovams yra pristatoma alternatyvi visų tikrų įvykių, kurie XX amžiaus pradžioje palietė Europą, eiga. Toks sprendimas buvo gerai apgalvotas ir suteikiantis savito žavesio, nes peržiūros metu žiūrovas turi galimybę per visai žiūrovišką poziciją pamatyti mano paminėto karo ištakas ir jo pasekmes, kurios vėliau palietė milijonus žmonių visame pasaulyje. O kai dar ekrane šmėžuoja tokios asmenybės kaip Grigorijus Rasputinas, Nikolajus II-asis, Vladimiras Leninas, karalius Džordžas ir Vilhelmas II-asis, darosi be galo keista ir tuo pačiu netgi juokinga. Ties tuo absurdas šioje juostoje buvo sudėliotas labai efektingai.
O kas dėl pagrindinių personažų, tai visi iki vieno nusileido tiems veikėjams, kurie buvo pristatyti ankstesniuose filmuose. Nesakau, kad jie labai prasti, bet nei vienas iš protagonistų neturėjo didesnio cinkelio, o ką kalbėti apie tų personažų žiūrovui sukeliamas emocijas, kurių tiesiog čia pritrūksta. Gal tik po vienos scenos, kuri keičia siužetinę eigą, kažkas visgi sugebėjo mane paliesti emocionaliai, bet tokių momentų, deja, filme buvo mažai.
Užtat veiksmo scenų, dinamikos ir nenuobodžiai vystomo siužeto pakanka, kad žiūrovui nebūtų nuobodu, todėl filmas suteikia visai kokybišką pramogą. Bent jau man peržiūra neprailgo, nors ir filmo trukmė 2 valandos 11 minučių. Per tą laiką buvo nuodugniai pavaizduota, kaip gi susiformavo „Kingsman“ ir kokį tikslą ši organizacija turėjo tada, o kokį dabar.
Techninė juostos pusė
Didesnių techninių naujovių čia irgi nesimato, todėl jeigu esate žiūrėję ankstesnes „Kingsman“ serijos dalis, pamatysite panašų vaizdą – sulėtintus veiksmo epizodus, kartais efektingai ir dinamiškai atrodantį montažą, absurdiškus kameros priartinimus bei šaunų garso takelį, kuris ekrane sugeba sukurti atitinkamą rodomam laikotarpiui atmosferą. Kas man labiausiai patiko – meninis apipavidalinimas ir pats produkcijos dizainas. Puikūs buvo kostiumai, grimas, dekoracijos ir vietovės, kuriose vyko veiksmas, dėl to beveik kiekvienoje scenoje yra į ką paspoksoti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Turime šioje juostoje nemažai talentingų ir netgi sakyčiau išskirtinius vaidybinius sugebėjimus turinčių aktorių, kuriems, deja, nelabai buvo ką čia veikti, nes visą šou filme pavogė tik vienas – Grigorijų Rasputiną įkūnijęs Rhysas Ifansas. Vienas malonumas buvo stebėti jo suvaidintą veikėją.
Kas dėl tokių talentų kaip Ralphas Fiennesas, Mathiew Goode‘as, Djimonas Hounsou, Danielis Bruhlis, Harrisas Dickinsonas, Tomas Hollanderis ar Gemma Arterton – jie buvo įtikinami savo vaidmenyse, bet labai jau didelio šarmo nei vienas iš jų neturėjo, todėl kiekvienas iš jų man kažkaip užsimiršo po peržiūros. Žinoma, apart Rasputino, kuris tapo vyšnaite ant torto.
Verdiktas
„King‘s Man. Pradžia“ – žymiai rimtesnį toną turintis filmas nei ankstesnės šios serijos dalys. Juosta leidžia iš pakankamai lėtos perspektyvos pasinerti į šios 2014 metais pradėtos istorijos ištakas, bet tuo pačiu, jos siužetas dovanoja žiūrovams itin atvirą žvilgsnį į pačios organizacijos specifiką, kas negali nedžiuginti. Be to, visas filmas yra įkvėptas tikrais, bet alternatyviai pateiktais istoriniais faktais, dėka kurių yra iš ko nuoširdžiai pasijuokti. Ir nors ši juosta nusileidžia savo dinamika pirmtakams, tai visgi kažkiek dėmesio vertas projektas, kuriam pasibaigus nesijauti nusivylęs tuo, ką pamatei.
