aA
Ilgai į kino ekranus keliavusi ir pagaliau 2014 metais juos pasiekusi Nikolajaus Gogolio siaubo romano motyvais režisieriaus Olego Stepčenko sukurta ekranizacija „Baubas“, nors ir nesulaukė pagyrų iš kino kritikų bei žiūrovų, tačiau sugebėjo užsikalti nemažą pinigėlį, kuris ir lėmė kūrėjus imtis tęsinio darbų
Filmas „Juodojo drakono pėdsakais“
Filmas „Juodojo drakono pėdsakais“

Antrosios dalies pasirodymo kelias link kino ekranų irgi nebuvo rožėmis klotas – tai buvo problemos su scenarijumi, tai biudžetas užaugo vos ne dvigubai, tai aktoriai palikdavo projektą, todėl ir premjera buvo nukeliama mažiausiai penkis kartus, kol galiausiai pasirodė šviesa tunelio gale ir „Baubo“ tęsiniui buvo lemta pasirodyti žiūrovų teismui.

Apie ką mes čia…

Įkalintas Londono Taueryje, Baltasis burtininkas iš Kinijos turi vieną paslaptį – jo tauta yra mulkinama apsimetėlės princesės, kuriai reikia tik vieno – valdžios ir stebuklingo antspaudo, kuris leistų jai valdyti galingą drakoną. Ir, kad išgelbėtų savo tautą bei visą pasaulį, burtininkas patiki neįkainojamą relikviją vienam iš Tauerio kalinių, kuris iš tiesų yra rusų caras Petras I. Taip prasideda nuotykis, apie kurį vėliau bus kuriamos legendos.

Kūrinio turinys

Kai prieš penkerius metus kino ekranuose buvo pasirodęs naujas ir labai modernus žvilgsnis į kultinį „Baubą“, peikiau aną filmą kaip tik galėdamas, nes juosta ne tik buvo daug kartų prastesnė už sovietinį 1967 metų kino projektą, bet dar ir paniekino patį literatūrinį kūrinį, kuris buvo išleistas 1835 metais. Tačiau išvydus šį „šedevrą“, atsiimu savo žodžius, nes palyginus su šiuo niekingu pasityčiojimu, ana juosta atrodo visai žiūrima.

Net nesistebiu, kodėl Kinijoje, kuriai filmas kaip ir buvo orientuotas, „Juodojo drakono pėdsakais“ patyrė neįtikėtinai skaudų finansinį fiasko, atnešdama kūrėjams vos 3 milijonus dolerių. Kas nežino, tai Kinijoje tokio pobūdžio filmai užsidirba tikrai nemažus pinigus, bet tik ne šįkart. Be reklaminių išlaidų, „Juodojo drakono pėdsakais“ biudžetas siekė 50 milijonų dolerių, dėl ko juosta tapo pačiu brangiausiu projektu Rusijos istorijoje. Ir, šiuo atveju, galiu tik pagirti kinus, kad parodė atitinkamą vietą šioms pamazgoms, kurios pašiepė ne tik pačius kinus ar jų kultūrą, bet ir jų šimtus metų skaičiuojančias legendas.

Taigi, kas blogai su šia juosta? Ogi viskas čia blogai. Scenarijus yra toks niekingas ir neįtraukiantis, jog praėjus pusvalandžiui nuo šio filmo pradžios pradėjau dairytis į visas puses, nes man buvo tiesiog neįdomu stebėti šias ekrane rodomas nesąmones. Akivaizdu, kad režisierius ir scenaristas Olegas Stepčenko panorėjo sukurti atsaką Holivudui ir studijos „Walt Disney“ frančizei „Karibų piratai“, bet gavosi kaip visada – neskoningas kopijavimas su labai lėkštai atrodančiomis situacijomis, kurios pigiai atkartojo tai, kas buvo parodyta mano paminėtos filmų serijos pirmose dviejose dalyse. Aš nejuokauju – net 8 situacijos buvo tiesiog identiškos toms, kurias buvau matęs filmuose apie Džeko Sperou nuotykius.

Bet net ne tai buvo blogiausia. Filme buvo bandoma vystyti kelias siužetines linijas, kurios kaip ir buvo susijusios viena su kita, tačiau tos visos scenos su skirtingais herojais ir vietomis, kuriose vyko veiksmas, atrodė kaip kažkoks neišvystytas kratinys, o ne vientisos siužetinės linijos pateikimas, dėl ko bent jau būtų galima įsigilinti į rodomą istoriją ir kažkiek pasimėgauti šiuo apgailėtinu reginiu. Jau nekalbu apie dialogus, kurie... Aš nesuvokiu, kaip galima rašyti tokius dialogus. Filmo scenaristams aštuoneri? Net pačiuose prasčiausiuose ir primityviausiuose „fantasy“ žanro projektuose, skirtuose mažiausiems, ir tai pokalbiai turi daugiau prasmės nei čia. Tiesiog girdint šiuos pokalbius apimdavo svetimos gėdos jausmas.

Kas dėl personažų – tai jie tokie pat prasti kaip ir ši istorija, kurią išėjus iš kino salės norėjosi kuo greičiau užmiršti. Filme turime iš pirmosios dalies pažįstamą geografą Džonataną Gryną, kurio buvimas čia galima sakyti beveik nieko nelėmė. Jis buvo ir tiek. Jo mylimoji panelė Dadli bandė vaizduoti Elizabet Svon iš „Karibų piratų“, tik jai sekėsi labai prastai. Blogietė – klišių rinkinys, kuris irgi privertė jausti gailesti dėl scenaristo idėjų trūkumo. Filme buvo ir caras Petras I, iš kurio buvo bandoma lipdyti tikrą didvyrį ir vos ne svarbiausią filmo herojų, bei jam tarnaujantys piratai su kazokais. Tauerio viršininkas ir įkalintas Baltasis burtininkas buvo vieninteliai kažkiek sudominę personažai, kurių scenos labiausiai buvo išdirbtos, nors ir epizodinės.

Veiksmo plane skųstis negalima, tačiau tas pats veiksmas atrodo labai prastai, atsižvelgus į kontekstą, kuriame jis buvo įterpiamas. Todėl visos veiksmo scenos čia buvo pristatytos kaip neaiškią potekstę turinčios ekspozicijos, kurios nelabai derėjo viena su kita. Dėl to ir peržiūra prailgo, nes veiksmas kartojosi bei buvo kartais toks neskanus ir lempinis, kad norėjosi kuo greičiau ištrūkti iš salės. Ir dar kartą pabrėšiu, jog kai kurios iš jų labai jau priminė „Karibų piratus“, todėl nieko originalaus ekrane žiūrovas irgi neišvysta.

Nežinau ką dar paminėti, nes kaip ir viską papasakojau be jokių „spoilerių“. Tiesiog raginu apeiti šį filmą, net jeigu Jums ir patiko pirmasis „Baubas“. Anas su šiuo yra kaip diena ir naktis, todėl geriau peržiūrėti pirmtaką arba išvis pasirinkti kitokią pramogą, nei švaistyti savo dvi gyvenimo valandas šiam niekingam pasityčiojimui.

Techninė juostos pusė

Atsižvelgus į Holivudo standartus, 50 milijonų dolerių siekiantis biudžetas yra pakankamai kuklus blokbasterio tipo filmams, tačiau Europoje tai ganėtinai dideli pinigai, todėl tik perspektyviausiems filmams yra skiriamos tokios nemenkos pinigų sumos. Šiuo atveju – biudžetas buvo išnaudotas dalinai neblogai, nes vizualiai filmas atrodo ne taip ir šlykščiai kaip jo turinys. Aišku, CGI matomas plika akimi, tačiau dekoracijos, herojų kostiumai, grimas – buvo sukurti netgi labai pagirtinai.

Muzika juostoje pernelyg klišinė, todėl žiūrint filmą vienu momentu buvo galima pasijusti lyg užėjus į kokį nors vietinį kinų restoraną, kuriame nuo ryto iki vakaro groja kelios panašiai skambančios kompozicijos. Tad nieko stebuklingo garso takelis mums šiuo atvejo pasiūlyti negalėjo.

Kameros darbas vietomis tikrai neblogas, o tam tikrais momentais atrodė itin prastai. Visgi sufokusuoti detales bei herojus, kurie kažką daro, ekrane kaip ir privaloma, nes kitaip gali nukentėti bendras įspūdis. Bet ne, čia to nereikėjo daryti, nes užteko tik kelių stambių planų ir visai neblogai apčiuoptų kraštovaizdžių. Čia kalbu apie natūralias lokacijas, kuriose buvo filmuojamos kai kurios scenos, o ne prie žaliojo ekrano.

Garso montažas tvarkoje, todėl dėl jo prikibti negaliu, bet vaizdo montažas buvo itin klaikus. Visos scenos nesuderintos viena su kita, o ir veiksmas sulipdytas itin neatsakingai, jog netgi įtampos jausmas dėl to kažkur dingo, nors finale ir buvo kelios tokios neblogos veiksmo scenos. Bet kas iš to, jeigu jos pateiktos visiškai be ryšio.

Aktorių kolektyvinis darbas

Apie aktorius daug kalbėti nenoriu, nes tiesiog jokios vaidybos šiame filme nemačiau, tačiau paminėti kelis žymius vardus noriu.

Jeigu ir eiti žiūrėti šio filmo, tai tik dėl scenų su Jackie Chanu ir Arnoldu Schwarzeneggeriu, kurie vieninteliai pasirodė visai neblogai, o ir jų charizma užgožė visus kitus čia pasirodžiusius žmones. Bet, kaip sakiau, vaidybos iš jų nesitikėkite, bet nostalgijos jausmą manau tikrai patirsite.

Taip pat juostoje pasirodė visai neseniai pasaulį palikęs kultinis Rutgeris Haueris, kuris tiesiog iš savęs pasityčiojo pasirodydamas šiame niekale, ir, tikėtina, pamatęs šį „šedevrą“ numirė. Be jo turime „Sostų karų“ žvaigždę Charlesą Dance‘ą, Guy‘aus Ritche‘io filmų aktorių Jasoną Flemyngą, „Karibų piratuose“ matytą Martiną Klebbą, Anną Churiną, Jurijų Kolokolnikovą, Pavlą Volią ir Xingtong Yao. Išskirti, kuris iš jų suvaidino blogiau, negalėčiau.

Bet aktoriai tai dar niekis. Jūs neįsivaizduojate, koks klaikus šio filmo dubliažas. Aš gyvenime nebuvau matęs tokio prasto ir visiškai jokių emocijų neskleidžiančio įgarsinimo, kuris buvo uždėtas visiems rusų ir kinų aktoriams. Kodėl negalima buvo palikti originalo? Dėl to šį filmą yra dar sunkiau žiūrėti, nes pastebi ne vien tik prastą vaidybą, bet ir atkreipi dėmesį į lūpas, kurios visiškai neatitinka to, kas yra sakoma užkadriniu balsu.

Verdiktas

„Juodojo drakono pėdsakais“ – vienas prasčiausių visų laikų nuotykių žanro filmų, už kurio pasirodymą kinuose turi būti gėda scenaristams, režisieriui bei sutikusiems čia vaidinti aktoriams. Juosta ne tik, kad demonstruoja visišką kūrėjų neišmanymą kinų kultūroje bei jų legendose, tai dar ir sugeba net neįpusėjus veiksmui pabosti dėl labai apgailėtinai atrodančios istorijos bei medinių personažų, kuriuos papuošė paimtos iš kitų panašaus pobūdžio projektų ne ką mažiau medinės replikos. Todėl net ir nebloga techninė dalis negelbėja viso to iš ekrano sklindančio 50 milijonų dolerių kainavusio chaoso, kurį mums padovanojo režisierius Olegas Stepčenko.

Filmo ištrauka

DELFI
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(6 žmonės įvertino)
4.3333

Filmo „Moterys meluoja geriau. Robertėlis: antroji banga“ recenzija: prieš šią juostą net Covid-19 neatrodo toks baisus (3)

Kol režisierius Christopheris Nolanas ir studija „ Warner Bros. “ su savo hitu „Tenet“...

Filmo „Juodasis strazdas“ recenzija: liūdnas temas gvildenantis, bet itin pozityviai nuteikiantis pasakojimas

Padovanojęs mums vieną iš žymiausių britiškų romantinių komedijų „Noting Hilas“, įtampos...

Su Tomu Cruise'u ir Bruce'u Willisu dirbęs prodiuseris serialo scenas filmuoja Lietuvoje: pamatykite išskirtinius kadrus iš užkulisių (1)

Trečiadienį Vilniuje, šalia viešbučio „Marriot“ veiksmas vyko intensyviau, nei įprasta, o...

Populiarių filmų ir serialų režisierius Alvydas Šlepikas – apie pomėgį filmuotis savo filmuose: kartais nesinori samdyti aktoriaus (2)

Netrukus kinuose pasirodysiančio filmo „Moterys meluoja geriau. Robertėlis. Antroji banga“...

Filmo „Tobula žmona“ recenzija: puiki feministinė satyra, kurios cinkeliu tampa sodrus humoras (1)

Puikiai žinomas iš puikiai kino kritikų įvertintų dramų „Ilgas kritimas“, „Violeta“,...

Top naujienos

Pasiruoškite, nuo pirmadienio kasdienybė Lietuvoje keičiasi – lokalūs karantinai, nuotolinis ugdymas, susibūrimų ribojimai (170)

Naujų susirgimų koronavirusu skaičiai Lietuvoje muša naujus rekordus. Vyriausybė trečiadienį...

Ekspertai apie augančias paslaugų kainas: jei kainos didėja, turėtume džiaugtis (93)

Kol Europa džiaugiasi krintančiomis kainomis, lietuviai krato kišenes. Per metus vartojimo prekės...

Dar 8 šalies savivaldybėms gali grėsti karantinas: į raudoną zoną pateko ir Vilnius patikslinta (368)

Ateinančią savaitę, nuo spalio 26 iki lapkričio 1 d. imtinai, remiantis naujuoju šviesoforo...

Nauja tvarka dėl izoliacijos: SAM paaiškino, kas tiksliai keičiasi (58)

Europoje Tarybai pateikus rekomendacijas dėl suderinto požiūrio į laisvo judėjimo apribojimą...

Jasikevičiaus sąskaitoje – pirmoji pergalė „El Clasico“ mūšyje: intriga sugrįžo pabaigoje „Barcelona“ pasivijo „Žalgirį“ turnyro lentelėje (14)

Šarūnas Jasikevičius stovėdamas prie „ Barcelonos “ (4/1) vairo pasiekė pirmąją savo...

Teismo salėje širdį gniaužianti byla: nesulaukusi pagalbos ligoto mažamečio mama priėmė kraupų sprendimą (332)

Kauno apygardos teismas pradėjo nagrinėti neeilinę bylą – pasikėsinimu nužudyti sunkiai...

Šiluma kol kas nesitrauks, bet lietaus klius beveik visai Lietuvai (2)

Šeštadienį iki pietų tankiausi lietaus debesys keliaus per pietinius šalies rajonus. Vėliau...

Mįslingas ir kraupus penkių vyrų likimas arba amerikietiškas Diatlovo perėjos variantas (44)

1978 metais Kalifornijos Čiko mieste pakeliui namo po koledžo krepšinio rungtynių mįslingai...

|Maža didelių žinių kaina