Viena iš tokių studijų - šiuo metu galingiausia ir įtakingiausia Holivudo kino studija „Walt Disney“, kuriai priklauso milijardus dolerių kiekvienais metais uždirbanti kino galiūnė „Marvel“.
Būtent ši, kiekvienais metais po keletą komiksų ekranizacijų išleidžianti studija ir tapo naujais režisieriaus namais. O čia jam buvo patikėta itin svarbi misija – į didžiuosius kino ekranus perkelti ne tik vieno iš įdomesnių, bet ir ne taip gerai žinomų superherojų nuotykius, tuo pačiu pristatyti paskutinį solinį trečiosios „Keršytojų“ dalies pasakojimą.
Apie ką mes čia...
Žuvus mažytės Afrikos šalies Vakandos karaliui T‘Čakai, jo sūnus T‘Čala ruošiasi perimti ne tik visą valdžią, bet ir atsakomybę už įslaptintas šalies technologijas. Tačiau paskelbus jį karaliumi ir Vakandos tautos sergėtoju, horizonte pasirodo rimta grėsmė – neapykantos kupinas paslaptingasis Erikas Kilmongeris, kuris nori visam pasauliui pranešti apie Vakandos slaptas žaliavas, galinčias akimirksniu parklupdyti visą žmoniją. T‘Čakai tenka ne tik stoti su juo akis į akį žūtbūtiniame mūšyje, bet dar ir susidurti su praeities šešėliais, kurie pradeda persekioti naujai iškeptą karalių.
Kūrinio turinys
Prieš dešimt metų pradėjusi itin gudriai apgalvotą superherojų kino frančizę, studija „Marvel“ kartu su savo vadovu Kevinu Feige‘u paskutiniais metais ne tik stebina įdomiais soliniais įvairių personažų projektais, bet dar ir su kiekvienu nauju filmu kelia itin aukštą kokybės kartelę. Todėl nenuostabu, jog šios kino studijos projektai yra taip puikiai vertinami kino kritikų, komiksų gerbėjų ir, žinoma, žiūrovų, kuriems „Marvel“ filmai tampa puikia pramoga kino salėje.
Manau, kad dėl šios esminės priežasties „Marvel“ kino visata, kuri iki šios juostos pasirodymo skaičiavo 16 filmų, su kiekvienais metais tik auga. Ir tai yra puiku, nes neskubant galima pasiekti tikrai daug. Svarbiausia yra viską daryti išmintingai, kad žiūrovai liktų patenkinti galutiniu rezultatu.
Būtent toks „Marvel“ požiūris į jų kuriamus projektus paskatino laukti šio ne itin populiaraus superherojaus solinio projekto. O kalbu taip todėl, nes galiu lažintis, jog apie T‘Čalą arba tiesiog Juodąją Panterą girdėję yra tik tie žmonės, kuriems nėra svetima komiksų kultūra. O Lietuvoje tokių žmonių tikrai nėra daug.
Todėl prieš pradedant nagrinėti filmą, trumpai papasakosiu apie šio superherojaus ištakas.
Juodoji pantera pirmą kartą komiksų puslapiuose pasirodė dar 1966 metais ir tapo savotišku simboliu juodaodžių kultūroje, kurioje šis superherojus buvo gana populiarus ir gerbiamas kaip Kapitonas Amerika patriotiškai nusiteikusiam jaunimui Antrojo pasaulinio karo metais. Taip pat šis veikėjas ne šiaip sau pasirodė praeito amžiaus septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Jeigu kas nežino, tai buvo tas laikotarpis, kai vadinama „juodoji kultūra“ buvo eskaluojama visur – televizijoje, filmuose, knygose, muzikoje, na, ir, žinoma, komiksuose.
Kine Juodoji pantera pasirodė tik 2016 metais, filme „Kapitonas Amerika: Pilietinis karas“, kuriame atliko ganėtinai svarbų ir siužetinei linijai labai reikšmingą vaidmenį. Bet tai manęs nenustebino, nes šio personažo pasirodymas buvo itin protingas „Marvel“ studijos ėjimas, norint paminėti šio personažo solidų penkiasdešimties metų jubiliejų.
Ir štai dabar, praėjus dviems metams nuo mano paminėtos juostos pasirodymo, Juodoji pantera gauna savo pirmąjį solinį filmą, kuris kartu ir užbaigs dešimt metų trunkančią kelionę paties svarbiausio 2018 metų filmo link – „Keršytojai: Begalybės karas“.
17-asis „Marvel“ kino visatos filmas supažindina su paslaptinga ir technologiškai labai išvystyta Afrikos šalimi Vakanda, kurioje karaliauja Juodoji pantera. Šios išgalvotos Afrikos šalies pristatymas yra ganėtinai vaizdingas ir kartu įtraukiantis į bendrą siužetinę liniją. O viskas dėl to, kad mums leidžiama suvokti pagrindines priežastis, dėl kurių Vakanda ir yra tokia galinga bei geidžiama niekšų.
Filme ši šalis pateikiama iš kelių perspektyvų – politinės, technologinės ir kultūrinės. Ir man asmeniškai, kad ir kaip smagu buvo pamatyti įvairiausius niuansus, susijusius su Vakandos resursais bei politiniu šalies pagrindu, bet visgi didžiausią įspūdį paliko kultūra ir jos puoselėjimas kiekviename personaže.
Galbūt kas nors ir nepastebės, bet ši šalis tampa labai aiškiai išreikšta metafora juodaodžių bendruomenei. Ne kartą filme yra minimi sunkumai, kuriuos turėjo patirti ši žmonių rasė – pradedant senoviniais laikais, vergovės metais ir visokiausiais rasistiniais išpuoliais. Ir jeigu būčiau juodaodis, labai stipriai susigraudinčiau, nes išties kelios vietos filme priverčia susijaudinti dėl labai paprastos, bet puikiai išreikštos minties apie žmonių lygybę nepaisant jų rasės, kilmės, seksualinio potraukio.
Geri pokalbiai apie prasmingus ir žmogiškus dalykus nebūtų tokie įdomūs, jeigu ne pagrindiniai filmo personažai, dėl kurių ši juosta yra tiesiog fantastiška. O veikėjų čia tikrai netrūksta.
Pagrindinis filmo herojus T‘Čala, kuriam tenka sėstis į tėvo paliktą sostą, tai labai aiškus personažas, kuris vadovaujasi širdimi ir protu. Jo veiksmai ir noras suteikti savo šaliai gerovę, paverčia jį išmintingu karaliumi, kuris kartais suklumpa dėl noro būti pranašesniu už savo oponentus.
Žinoma, T‘Čala negalėtų pademonstruoti savo jėgų, jeigu filme nebūtų blogiukų. Jų čia yra keli – Ulisas Klo, kuris mums jau pažįstamas iš antrosios „Keršytojų“ dalies, bei naujas ir labai piktavališkai nusiteikęs Erikas Kilmongeris. Tiesa, pirmasis, kad ir kaip puikiai atrodo filme, neprilygo Eriko drąsai ir jo užsispyrimui nuversti T‘Čalą iš sosto. Bet yra vienas niuansas, kuris šiek tiek mane nuvylė. Visgi tai personažas, turintis labai primityvų motyvą ir primityvesnį keršto planą, kuris nespinduliuoja jokiu originalumu.
Tačiau „Marvel“ tai yra dažnai pasitaikanti problema, kai blogiukai vizualiai atrodo tikrai kieti, bet jų psichologinio portreto pateikimas priverčia jaustis tiesiog nepatogiai. Ir čia būtų vienintelis trūkumas, kuris suerzino stebint solidžius herojus.
Kiti personažai taip pat gerai atliko savo itin paprastas funkcijas siužetinėje linijoje. Bet tai nereiškia, kad tai buvo šabloninis jų pateikimas, nes ir jie palaipsniui atsiskleidžia. Galiu pasakyti, kad daugelis filmo herojų nebuvo užgožti T‘Čalos bei Eriko, kas išties yra sveikintina. Matyti, kad filmo scenaristai nesikoncentravo ties pagrindiniu protagonistu ir antagonistu.
Atmetus filmo veikėjus ir jų įdomų pateikimą, filmas gali pasigirti nuostabiai atrodančiu veiksmu ir herojiškais susidūrimais tarp pagrindinių herojų. Čia yra visko – kietos muštynės, įtampos nestokojančios gaudynės, epiškai atrodantys susišaudymai, todėl nuobodžiauti kino salėje tikrai neteks.
Pasižiūrėjęs šį filmą galiu drąsiai sakyti, kad tai yra viena iš įdomesnių ir labai smagių „Marvel“ kino pramogų per pastaruosius keletą metų. Bet, mano nuomone, tai nėra pats geriausias šios kino kompanijos filmas. Manau, jog geriausias yra 2014 metais pasirodęs „Kapitonas Amerika“ Žiemos karys“.
Tiesa, filmą galima žiūrėti nemačiusiems visų 16 „Marvel“ filmų – pradedant 2008 metų „Geležiniu žmogumi“ ir užbaigiant „Toru: Pasauliu pabaiga“. Užtenka pamatyti trečiąjį solinį „Kapitono Amerikos“ filmą, kuris kino ekranuose karaliavo 2016 metais.
Norėčiau pastebėti, kad verta šiek tiek palūkėti kino salėje, kad nepraleistumėte dviejų svarbių scenų pasibaigus titrams. O jos tikrai vertos dėmesio. Ypač antroji, kuri yra susieta su būsimu „Keršytojų“ filmu.
Techninė juostos pusė
Kai filmo biudžetas siekia 200 milijonų dolerių, akivaizdu, jog dėl vizualiosios pusės nereikės pergyventi. Ir tai yra gryna tiesa. Filmo specialieji efektai – aukšto lygio, kas negali nedžiuginti akių, bet iš kitos pusės, labai įsižiūrėjus, galima pamatyti, kad dauguma scenų buvo sukurta prie žalio fono. Dabar visi tokio pobūdžio filmai yra kuriami su CGI pagalba. O koks geras filmo 3D. Gaila, kad neturime Lietuvoje „IMAX“, nes tada peržiūra būtų dar įspūdingesnė.
Dekoracijos ir grimas, kostiumai čia jau atskiras pliusas. Dar palieka įspūdį ir pats Vakandos dizainas, kuris akivaizdžiai skiriasi nuo ankstesnių „Marvel“ pasaulių. Kalbu ir apie „Daktarą Streindžą“, „Galaktikos sergėtojus“, „Geležinį žmogų“ ir „Torą“.
Muzika filmui irgi suteikė atskiro žavesio. Tai ne vien tik Afrikos motyvais sukurtos muzikinės kompozicijos, bet ir juodaodžių kultūros atspindys per repo muziką, kurią specialiai šiam filmui sukūrė Kendrickas Lamaras. Būtent jis tapo pagrindiniu garso takelio prodiuseriu ir kelių stiprių dainų atlikėju.
Filmo operatorius manęs nenustebino, nes tai standartinis „Marvel“ filmams atliktas darbas, kuris susideda iš itin dinamiško veiksmo scenų pateikimo, kruopštumo detalėms ir puikiai nufilmuotų susidūrimų.
„Marvel“ nebūtų „Marvel“, jeigu jų filmo istorija būtų padrika ir neįdomiai pateikta, todėl ties montažu viskas buvo atlikta preciziškai. Garsas taip pat tvarkingas, kas negali nedžiuginti stebint įspūdingas veiksmo scenas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pasirinkus Chadwicką Bosemaną pagrindiniam vaidmeniui, studija priėmė išties puikų sprendimą. Šis talentingas aktorius puikiai įsikūnijo į T‘Čalos vaidmenį. Personažui netrūksta charizmos, žavesio, gero fizinio pasirengimo ir tuo labiau natūralumo perteikiant kiekvieną pasakytą frazę.
Blogiuku juostoje tapo aktorius Michaelas B. Jordanas, kuris jau du kartus vaidino Ryano Cooglerio filmuose. Ir manęs šis pasirinkimas nenustebino, nes jiedu yra seni geri bičiuliai. Kaip antagonistas, aktorius atrodė fantastiškai. Galima buvo patikėti jo pykčiu ir taip pat suvokti jo personažo dramatizmą, kas labai yra svaru, bet jo motyvas buvo per blankus ir tai šiek tiek apgadino bendrą veikėjo vaizdą.
Antraplaniuose vaidmenyse - aibė puikų aktorių. Filme galima pamatyti ir pasimėgauti Andy Serkiso vaidyba, Lupitos Nyong‘o talentu, „Oskarui“ už „Pradink“ nominuoto aktoriaus Danielio Kaluuya pasirodymu bei pamatyti kino veteranus Angellą Basset ir Forestą Whitakerį. Tiesa, filme yra ir Martinas Freemanas, kas irgi negali nedžiuginti. Visi jie turėjo pakankamai laiko savo pasirodymams, todėl nė vienas iš jų nenuvylė.
Verdiktas
„Juodoji pantera“ – kino salių vertas, labai tvarkingas ir įdomus, savo istorija, kaip ir daugelis kitų studijos „Marvel“ kuriamų filmų. Kūrėjai gali didžiuotis vykusiai atspindėtomis veiksmo scenomis, charizmatiškais veikėjais, prasmingu pasakojimu apie rasizmą ir meilę tėvynei, kokybiška technine puse, kuri keri nuo pradžios iki pabaigos, o taip pat ir solidžiu režisieriaus Ryano Cooglerio, Chadwicko Bosemano ir Michaelo B. Jordano darbu.
