Apie ką mes čia…
Važiuodama sau ramiai mašina su savo sūnumi, Reičel net neįtarė, jog visai netrukus jos diena pavirs į tikrą košmarą dėl kelyje sutikto paslaptingo vairuotojo. O viskas prasidės nuo nekalto konflikto, kuris galiausiai pavirs į negailestingą bei daug baimės moteriai ir jos artimiausiems žmonėms suteikusį persekiojimą.
Kūrinio turinys
Štai ir sulaukėme vieno iš pirmųjų holivudinių filmų po karantino. Dauguma amerikietiškų filmų, kuriuos dabar rodo mūsų kino teatrai, tai projektai, kurie pasirodė 2019-iais metais ribotu tiražu arba visi juos jau seniai matė. Bet ar buvo verta laukti šio visiškai šviežio filmo kino ekranuose? Ir ar jis nenuvilia?
Persekiotojų arba žmonių, kurie praranda savitvardą, temos filmai yra ganėtinai dažnas reiškinys. Itin ryškiai tą galime pamatyti žvelgdami į Amerikos kino rinką, kurioje tokius filmus žmonės mėgsta, o juos sukurti studijoms nėra taip ir brangu. Bet dažniausiai tokio pobūdžio projektai būna itin klišiniai ir vienodi, jog kartais netgi nuobodu yra žiūrėti į tai, kaip kažkas bando įbauginti kitą ar pamokyti ne itin adekvačiais būdais. Ir šis projektas yra vienas tokių, kuris nepasiūlo visiškai nieko naujo, bet jį žiūrint praleidi puikų laiką kino salėje dėl nuolatos augančios įtampos.
Filmo tema nėra nauja ir yra jau ganėtinai nuvalkiota. Todėl jeigu Jūs jau matėte tokius filmus, kaip debiutinį Steveno Spielbergo 1971-ųjų metų pilno metro trilerį „Dvikova“, 1986-iais metais pasirodžiusį „Pakeleivį“, Joelio Schumacherio sukurtą „Nuopuolį“ ar visai neblogą „Smagų pasivažinėjimą“ su Paulu Walkeriu priešaky, tai siužetine prasme šis filmas neturėtų sukelti Jums didelių įspūdžių. Bet jeigu esate neišrankus ir norite tiesiog pamatyti, kaip įsiutęs vyrukas bando terorizuoti vieną šeimą dėl tam tikrų priežasčių ir Jums daugiau nieko nereikia iš tokio tipo istorijos, tai ši juosta suteiks pusantros valandos trukmės pramogą. Visgi persekiojimai ir pastangos atsikratyti persekiotojo priduoda tempo siužetui.
Atmetus puikiai sukeltą įtampą bei kartas nuo karto baugiai atrodančią atmosferą, turime kelis veikėjus, kurie iki galo nėra gerai išreikšti, kad žiūrovui jie taptų bent kažkiek įdomūs. Čia kalbu apie tas neprognozuojamo maniako aukas, kuriomis tampa Endė, Reičel ir Kailas. Pats antagonistas – puikus. Netgi kai kuriais momentais gali sirgti už jį vien dėl bukų sprendimų, kuriuos daro mano paminėta trijulė, o tuo labiau – dėl jų požiūrio į situacijas. Tiesa, yra dar keli mažyčiai aspektai, kuriais filmo gale mus pradžiugina kūrėjai.
Tad tai – pagirtinas ir asmeniškai man nenuobodžiai susižiūrėjęs trileris, kuris nors ir nepasiūlo jokių naujovių, bet jį žiūrint nesinori dairytis į šonus ar spoksoti į laikrodį dėl užtęsto veiksmo, nes įtampos čia per akis.
Techninė juostos pusė
Norėčiau pagirti filmo spalvų patelę. Ji buvo parinkta ne šiaip sau, o siekiant paryškinti tai, kokioje neviltyje atsiduria pagrindinis filmo personažas. Toks manevras leido sukurti ganėtinai niūrią aplinką bei pakankamai savotišką atmosferą. Be to, gerai pasidarbavo ir filmo operatorius, kuris visas veiksmo ir smurto scenas pateikė išties vaizdingai. Tas pats liečia ir produkcijos dizainą bei meninį apipavidalinimą, kurie iš šono gal ir atrodo kukliai, bet pasižymi gera kokybe.
Filmo garso takelis standartinis ir primenantis visus tuos trilerius apie maniakus bei persekiotojus, todėl nieko ypatingo čia neįžvelgiau. Tačiau tokio pobūdžio projektuose yra svarbu galingas garsas. Ir jis šiame filme nenuvilia. Todėl garso montažas, kaip ir savaime aišku, vaizdo montažas, nepriverčia jaustis nesmagiai seanso metu, o kaip tik – priešingai, jų dėka žiūrovas gali žymiai lengviau įsitraukti į šią kraupią istoriją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pastaraisiais metais ne itin išraiškingais vaidmenimis galėjęs pasigirti „Oskaro“ laureatas Russelas Crowe, kurį mes mylime už jo neįtikėtinai kietą Maksimo vaidmenį 2000-ųjų hite „Gladiatorius“, pagaliau gavo progą pataisyti savo padėtį. Aktorius ne tik puikiai suvaidino persekiotoją, bet dar kartą priminė, jog jis vis dar lieka geru aktoriumi. Nors jo išvaizdos pokyčiai šiek tiek verčia sunerimti dėl alkoholizmo problemos, kurioje jis reguliariai atsiduria.
Taip pat pagirtinai bei visai įtikinamai pasirodė ir kiti filme pasirodę aktoriai, tokie, kaip Jimmis Simpsonas, Caren Pistorius, Gabrielis Batemanas ir Michaelas Papajohnas. Tik, žinoma, jų vaidyba nė iš tolo neprilygo juostos žvaigždei.
Verdiktas
„Įtūžęs“ – puikiai nufilmuotas, įtampos nestokojantis ir tiesiog puikią aktoriaus Russelo Crowe‘o vaidybą perteikęs trileris, kurio istorija, nors ir yra pakankamai nuvalkiota atsižvelgus į panašaus pobūdžio projektus, bet visumoje šis niuansas neturi pernelyg didelės reikšmės bendram efektui, leidžiančiam patirti pakankamai neblogą pramogą kino salėje.
