Filmo „Įsimylėję gyvenimą“ recenzija: kitaip papasakota istorija apie senatvės demencijos keliamus iššūkius

Apie ką mes čia…

Įsimylėję ir gyvenantys tikroje harmonijoje sutuoktiniai Noemi ir Aleksas vieną dieną pradeda galvoti apie šeimos pagausėjimą. Tačiau jų planai byra į šipulius, nes Alekso mamai Siuzanai pasireiškia demencija ir dabar ji tampa pagrindiniu jų gyvenimo rūpesčiu.

Kūrinio turinys

Prieš metus kino teatrus pasiekė puikus ir dviem „Oskarais“ apdovanotas režisieriaus Floriano Zellerio filmas „Tėvas“, kuriame demencijos tema buvo perteikta tiesiog tobulai. Tačiau šįkart situacija yra kažkiek kitokia, nes belgų kino kūrėjų duetas nusprendė pateikti šią ligą iš visai kitokios pozicijos, kad žiūrovas seanso metu ne tik liūdėtų, bet dar ir patirtų kiek jaukesnes akimirkas už tas, kurios lydėjo mano jau paminėto Floriano Zellerio filmo peržiūros metu.

Juostoje visas dėmesys sutelkiamas į išties smagią porelę bei jų skirtingą požiūrį į demencija sergančią moterį, su kuria jiems ne tik tenka leisti laiką, bet ir prižiūrėti ją, kad ši nepridarytų bėdų tiek sau, tiek ir jiems. Bet čia ir yra didžiausias šio filmo privalumas, nes matome tiek plintančios ligos simptomus jaučiančios moters išgyvenimus bei jos gyvenimo pasikeitimą, tiek ir ja besirūpinančių žmonių gyvenimo idilės sugriovimą.

Visos situacijos, kurios filme pateikiamos, jos yra pateikiamos su mintimi ir noru parodyti žiūrovams, su kokiais iššūkiais tenka susidurti tiek sergančiam žmogui, tiek ir jo globėjams.

Kaip jau užsiminiau, filme yra ir humoro, tik jis čia pateiktas subtiliai ir lengvai, kad ši istorija nepavirstų iš dramos į komediją, nes tai sugadintų bendrą efektą ir sumenkintų pačią temą. Tik, tiesą pasakius, mane šiek tiek suglumino ekrane vykstantis chaosas, tačiau, kita vertus, pagalvojus, koks chaosas vyksta buityje, galima užmerkti į tai akis ir tiesiog pasinerti į elementarų žmonių gyvenimą be jokių pagražinimų.

Filme turime kelis veikėjus, kurie pavergia savo paprastumu ir žmogiškumu, atvirumu ir nuoširdumu, dėl ko ekrane mes sugebame pamatyti tikrus ir įtikinamus personažus, su kuriais nesunku susitapatinti ir tuo pačiu įžvelgti juose mus pačius bei mus supančius žmones.

Tad ši juosta, mano kuklia nuomone, savo pateikimu ir gvildenama demencijos tema neprilygsta „Tėvui“, bet kartu tai geras filmas, kuris nepabosta ir priverčia mus susimąstyti apie gyvenimiškus dalykus.

Techninė juostos pusė

Savo techniniu pateikimu – tai visiškai festivalinis kinas, kuris nesiūlo visiškai jokių naujovių ar kokių nors išskirtinių manevrų, o tiesiog dovanoja tvarkingai atrodančius techninius sprendimus. Kameros darbas, garso takelis, garso ir vaizdo montažas bei meninis apipavidalinimas atrodo tikrai gerai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filme matome tris pagrindinius aktorius – Jeaną Le Peltierą, Lucie Debay ir Jo Deseure, kurie atliko sutuoktinių poros bei mamos vaidmenis. Ir kiekvieno iš jų pasirodymas tikrai buvo pagirtinas, todėl ekrane mums buvo pavaizduotas solidus ir įtikinamas pasirodymas.

Verdiktas

„Įsimylėję gyvenimą“ – labai rimtą ir slegiančią demencijos temą pristatantis, bet tuo pačiu iš pakankamai lengvos, kažkiek subtiliai komiškos pozicijos pateiktas belgų kino kūrėjų Raphaelis Balboni ir Ann Sirot surežisuotas pasakojimas, kurio didžiausiais pliusais tampa įtikinamas scenarijus, stipri pagrindinių aktorių vaidyba ir nuoširdus tikrumas.

Filmo anonsas: