Apie ką mes čia…
Tapęs Niujorko policininko nužudymo liudininku, lenkų nusikalstomai organizacijai „Voitekas“ priklausantis Piotras gauna nurodymą iš viršaus – sėsti į kalėjimą, kad iš ten jis galėtų kontroliuoti visą narkotikų kelią. Tik ne viskas yra taip paprasta. Piotras yra priverstas dar slapčia dirbti su FTB, kurie nori pričiupti bei kartą ir visiems laikams uždaryti visos organizacijos bosą pravarde „Generolas“, tad jo įkalinimas irgi turi sąlygas. Tačiau yra viena bėda – kiekvienas jo sprendimas, kurį jis padarys, gali kainuoti jam ne tik gyvybę, bet ir jo šeimos gerovę, nes tiek lenkų banditai, tiek ir FTB neatleis jam už išdavystę.
Kūrinio turinys
Kažkada buvau rašęs, kad kai tik ateina ruduo, tai iš kiekvieno kampo pasipila įvairiausio pobūdžio kriminaliniai trileriai, kurie turi vieną svarbią misiją – prastumti ilgus bei šaltus rudens vakarus. Ir šis režisieriaus Andrea Di Stefano filmas būtent toks ir yra.
Šiame filme gvildenti pasirinktos temos yra narkotikai, slapta informatorių darbo specifika, Niujorko nusikalstomos grupuotės ir kalėjimas. Atrodytų, jog temų pernelyg daug, norint sukurti vientisą ir labai aiškią istoriją, tačiau taip nėra, nes scenarijus filme buvo parašytas ne visiškų imbicilų, o žmonių, kurie išmano savo darbą. Todėl kiekviena iš mano paminėtų temų buvo įkomponuota į šią istoriją išties tvarkingai, dėl ko pats pasakojimas nuo pat pradžių sugeba įtraukti. Todėl trumpai apie kiekvieną iš temų.
Asmeniškai man labiausiai patiko kalėjimo scenos, kuriose pagrindiniam herojui teko išgyventi tikrą košmarą. Ir tai ne toks kalėjimas, kuris dažnai JAV filmuose yra panašus į kurortą. Tai pagal celių išdėstymą labai specifinis kalėjimas, kuriame kiekvieną akimirką gali tave nudurti vien už tai, kad tu pasižiūri į kitą kalinį kažkaip kitaip. Todėl filme netrūksta elementarių ir itin savotiškų elementų iš kalėjimo gyvenimo bei brutalių epizodų, kurie paryškina visą tą nužmogėjimą, kuris sklinda iš uždarų kalėjimo patalpų. Tiek kaliniai, tiek ir prižiūrėtojai turi aiškius principus, todėl atsidūręs ten nežinai ko galima laukti iš vienų ir kitų.
Narkotikai ir lenkų nusikalstoma grupuotė irgi buvo pateikta pakankamai įdomiai. Pirmiausia – lenkai banditai Niujorke. Nepamenu jokio amerikietiško filmo, kuriame būtų taip paryškinti šios šalies banditai. Aišku, lenkai parodyti iš labai stereotipinės pusės, todėl žiūrint lenkiškus filmus apie nusikaltėlius, dažnai matai lygiai tokį patį vaizdą. Bet kas mane nustebino, jog lenkai kalbėjo lenkiškai, o ne kažkokia laužyta anglų kalba su idiotišku rytų europiečio akcentu. Vien dėl to niuanso didelis pliusas filmo kūrėjams, kurie pasistengė sukurti kuo įmanoma tikroviškesnį šių bandytų vaizdą.. Kas dėl narkotikų platinimo, tai iš kelių perspektyvų mums buvo parodyta, kaip dirbama su tuo. Gal ne taip vaizdingai, nes pritrūko ekraninio laiko, bet pakankamai suprantamai.
Užtat daugiau erdvės filme gauna slaptųjų tarnybų darbas. Filme aiškiai buvo norėta parodyti, jog FTB ar CŽV visiškai nerūpi jų informatoriai, kurie yra tik jų darbo įrankiai. Ir jei tą parodė labai agresyviai, dėl ko filmo peržiūra buvo kažkiek apsunkinta tos minties, jog tu labiau nekentei būtent agentūrų darbo, nei pačių nusikaltėlių. Vienintelis aspektas iš teisėsaugos, kuris paliko pozityvius jausmus, buvo Niujorko policijos departamento požiūris į žmogų.
Filme turime ir nemažai herojų, bet nemanau, kad verta apie juos pernelyg daug šnekėti, nes nebus taip įdomu stebėti jų pačiame filme. Užsiminčiau tik apie pagrindinį veikėją Piotrą, kuris filme skleidė pakankamai gerą aurą ir leido jam simpatizuoti vien dėl to, kaip jį išnaudojo vieni ir kiti. Piotro žmona ir dukra buvo tik kaip fonas jo motyvacijai, todėl jos pernelyg ir neatsiskleidė. FTB agentai ir Niujorko policijos departamento detektyvas standartiniai ir pilni įvairiausių stereotipų, tad nieko ypatingo juose neįžvelgiau. Užtat pagirčiau lenkų banditus, nes jie išties kėlė šiurpą vien pažvelgus į jų akis bei šypsenas.
Veiksmo entuziastams šis filmas gali pasirodyti kažkiek monotoniškas, nes esminis veiksmas prasideda tik įpusėjus filmui, o iki to laiko mums yra rodomas įvadas į jį. Bet, kai tik pagyvėja scenos, galima išties pasimėgauti įtampos nestokojančiais epizodais, kurie akimirksniu pakeičia filmo siužetinės linijos stilių. Be to, juosta gali pasigirti ir labai atvirais bei brutaliais epizodais, kurie taip pat nenuvils visų tokio pobūdžio filmų gerbėjų.
Apibendrinus – standartinis ir niekuo pernelyg neišsiskiriantis iš kitų kalėjimo ir banditų temos kriminalinių trilerių filmas, kuris sugeba laikyti įtampoje bei įtraukti į rodomą pasaulį, kuriame narkotikai ir pinigai reiškia viską, o žmogaus gyvybė yra nieko verta. Mano nuomone – tai puiki dovana žanro gerbėjams, todėl šią juostą galima drąsiai pasižiūrėti kine.
Techninė juostos pusė
Labai smagu žiūrėti tokius įtampos nestokojančius trilerius, kuriuose nebandoma kažko slėpti, o tiesiogiai rodyti atviras scenas, kurios yra pripildytos smurtu. Todėl stebint visas filme rodomas scenas, galima tik pagirti kūrėjus už natūraliai atrodantį grimą, labai tinkamai parinktus kostiumus ir veikėjų šukuosenas bei puikiai veiksmui pritaikytas lokacijas. Ir visa tai yra dar labiau pabrėžiama dėka puikaus operatoriaus darbo, kuris pasistengė mums kuo įmanoma detaliau pateikti visą šią kokybišką išorę. Todėl ir veiksmo scenos filme atrodo tokios žvalios.
Muzika filme labai specifinė. Dažni tokio pobūdžio trileriams būdingi skambesiai tvarkingai papildo visas veiksmo scenas, o lenkiškos „disco polo“ stiliaus dainos sukuria stereotipinį, bet ganėtinai idilišką lenkų banditų paveikslą. Garso montažas labai geras visose įtemptose scenose. Dėl vaizdo montažo skųstis irgi negalėčiau, nes istorija vystoma iš pakankamai aiškios perspektyvos, o kai kurie epizodai taip gerai suderinti vieni su kitais, jog vienas malonumas yra įsigilinti į šį pasakojimą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai filme paliko gerą įspūdį. Taip, jie demonstravo ne „Oskarinę“ vaidybą, tačiau mano nuomone tai buvo išties įtikinamas pasirodymas. Ypatingai iš Joelio Kinnamano, kuris pastaruosius kelis metus įvairiausio plauko filmuose demonstruodamas tą pačią veido išraišką atrodė labai vienodas. Šioje juostoje jam tiko toks įvaizdis, o ir emocijų buvo, dėl ko lengvai buvo galima patikėti kiekvienu jo vaidinamo personažo daromu sprendimu.
Taip pat vienas iš svarbiausių rolių juostoje atliko talentingas Clive‘as Owenas, „Oskarui“ už filmą „Dingusi“ nominuota Rosamund Pike, gražuolė ir naujoji Džeimso Bondo mergina Ana de Armas ir aktorius bei reperis Commonas. Kiekvienas be priekaištų atliko savo vaidmenis.
Tačiau labiausiai mane pradžiugino tai, jog filmo kūrėjai pasistengė pasamdyti lenkakalbius aktorius Eugene Lipinskį ir Mateuszą Kosciukiewiczių, kurie pridavė natūralumo rodomai istorijai.
Verdiktas
„Informatorius“ – įtraukiantis ir įtampos nestokojantis kriminalinis trileris, kuriame gvildenamos ne tik narkotikų platinimo, neteisėtų specialiųjų tarnybų operacijų užkulisių, Niujorko nusikalstomų grupuočių darbo ar kalėjimo gyvenimo specifikos temos, bet dar ir labai jautriai pateikta šeimos svarbos tema, kurią apgaubia itin tikroviškai atrodanti ir labai brutaliai išvystyta filmo išorė.
