Tačiau nors ir virš šimto milijonų dolerių kainavęs filmas neatsipirko, režisieriui nereikėjo pernelyg nerimauti, nes jis rankovėje turėjo dar vieną kozirį – irgi tikrais įvykiais bei rašytojos Saros Gay Forden biografiniu romanu „Gucci mados namai: stulbinanti žmogžudystės, beprotybės, žavesio ir godumo istorija“ paremtą dramą, kuri, prognozuoju, turėtų tapti milžinišku hitu visame pasaulyje.

Bet ar šis filmas yra geras ir ar jis turi kokius nors šansus pretenduoti į tam tikras prestižinių kino apdovanojimų kategorijas? Tuoj pabandysiu atsakyti.

Apie ką mes čia…

Vieno prabangaus vakarėlio metu Patricija Redžiani susipažįsta su kuklaus būdo akiniuotu vaikinuku, vardu Mauricijus. Ji net nenutuokia, jog šis vaikinas – tai vienas iš „Gucci“ mados namų paveldėtojų. Vos tik ši informacija ją pasiekia, Patricija nusprendžia užkariauti jaunuolio, kuris net nenutuokia, į kokias pinkles jis visai netrukus papuls, širdį.

Kūrinio turinys

Manau, kad prieš pradedant aptarinėti šio filmo pliusus ir minusus, iš karto reikia paminėti vieną šio kino projekto aspektą – jo trukmė yra beveik trys valandos ir tai buvo dar tik paprasta kino teatrams pritaikyta versija. Galima tik įsivaizduoti, kiek truks pilna režisieriaus vizija. Kodėl apie tai užsiminiau? Nes filmas, nors ir yra pakankamai ilgas, jis ne viską sugebėjo mums pasakyti, todėl norint pasimėgauti visa šia istorija, reikės laukti prailginto varianto. Jis, tikėtina, atkeliaus tiesiai į licencinius diskus. Ir tai, beje, yra labai būdinga režisieriui Ridley‘iui Scottui, kuris dažnai priverstas karpyti savo filmus, švelnindamas kai kurias scenas arba tiesiog jas trumpindamas, kad kino teatrai turėtų galimybę parodyti į dieną bent po keturis seansus.

Tai tiek įžangai, tad eikime dabar tiesiai į filmo siužetinės linijos užkulisius.

Mano nuomone, filmas puikus. Bet tai nereiškia, kad jis pateisins ir kitų žiūrovų lūkesčius. O kalbu aš apie juostos anonsą, kuris pristatė šią juostą kaip savotišką įtempto siužeto dramą su kriminaliniu prieskoniu.

Deja, bet visa įtampa ir tas kriminalinis prieskonis pasirodys likus dvidešimčiai minučių iki filmo pabaigos, todėl iki to momento žiūrovams reikės daugiau nei dvi valandas stebėti dialogais paremtą šeimyninę dramą. Ir, manau, ne visiems tai bus įdomu, nes ekrane beveik nieko rimto nevyks. Tad, trumpai tariant, tai ilgas ir lėtas pasakojimas su savotiškais draminiais prieskoniais.

Juosta aprėpia labai nemenką „Gucci“ mados namų ir jos savininkų gyvenimo laikotarpį, todėl įsigilinti į šios šeimos užkulisius ir pamatyti, kodėl ši mados imperija yra tokia didžiulė dar ir šiandien, galima labai puikiai. Mums čia pateikiamas žvilgsnis į „Gucci“ imperiją iš kelių perspektyvų – verslo, mados ir šeimos.

Kiekvienas iš mano paminėtų momentų puikiai papildo visumą ir leidžia suvokti, kuo buvo ir kuo tapo šis madingas prekės ženklas. Šioje vietoje neišsiplėsiu, nes nenoriu Jums gadinti įspūdžio, pasakodamas apie svarbiausius šio filmo siužetinės linijos momentus.

Bet, nors ir koks kruopščiai paruoštas bei įdomią istoriją sugebėjęs papasakoti šio filmo scenarijus bebūtų, visgi didžiausiu laimėjimu čia tampa veikėjai. Kiekvienas iš jų ryškesnis už kitą, o pats pagrindinių personažų įtraukimas į siužetą – meistriškas. Jau nekalbu apie dialogus, kuriais kiekvienas iš jų buvo papuoštas. Apsiribosiu ties dviem esminiais herojais – Mauricijumi ir Patricija.

„Gucci“ mados namų paveldėtojas filmo pradžioje pristatomas kaip visiškas liurbis, bet su laiku šis personažas sugeba augti kaip asmenybė ir, galiausiai, pamatome stiprų ir žinantį ko nori iš gyvenimo žmogų. Nuostabi transformacija, kuri verta pagyrimo. Užtat Patricija nuo pat filmo pradžios yra pristatoma kaip dviveidė asmenybė, kurią su kiekviena scena imi nekęsti vis stipriau.

Šiais metais panašiai jaučiausi žiūrėdamas filmą „Nes jai labai rūpi“, bet manau, kad Patricijos Redžiani pristatymas yra žymiai negatyvesnis ir jai galima jausti dar didesnę antipatiją nei mano paminėto filmo pagrindinei veikėjai. Nesakau, kad negalima pateisinti kai kurių jos sprendimų ar norų, bet kai ekrane matai egocentrišką žmogų, kuriam rūpi tik kitų žmonių turtai ir noras puikuotis tuo, kas tau nepriklauso, šis žmogus akimirksniu priverčia pajusti antipatiją.

Kiti filme pasirodę personažai taip pat gauna daug laiko, kad sugebėtų atsiskleisti mums visu gražumu. Ir jais tampa keturi vyrai – Aldas, Domenikas, Rodolfas ir Paolas. Dažnai net sunku atitraukti akis nuo to, kas vyksta su tais veikėjais ir kokiais būdais jie įsipaišo į bendrą siužetinę liniją.

Vienas momentas, kuris man nepatiko šiame filme, tai jo pabaiga. Ji pernelyg greitai buvo vystoma ir tam tikri vieno įvykio akcentai nebuvo pabrėžti taip, kad būtų galima užbaigti visą pasakojimą itin dramatišku būdu. Bet, kita vertus, galimai sulauksime tos pilnos pabaigos režisieriaus versijoje. Kaip ten bebūtų, esmę juosta perdavė ir dėl to didelis dėkui Ridley‘iui Scottui bei scenaristams, kurie adaptavo Saros Gay Forden knygą.

Tai puikus biografinio tipo draminis pasakojimas, kuris sukelia labai daug emocijų peržiūros metu ir atskleidžia vienos žymiausių mados industrijos šeimų gyvavimo užkulisius.

Techninė juostos pusė

Filmo siužetas aprėpia nemenką laikotarpį, todėl galima tik pagirti kūrėjus, kuriems pavyko taip kruopščiai perteikti kelis ekrane vystomus dešimtmečius su besikeičiančiomis madomis ir tendencijomis. Tiek produkcijos dizainas, tiek ir meninis apipavidalinimas verti didelių ovacijų ir, aišku, „Oskaro“ nominacijų.

Kostiumai, dekoracijos, šukuosenos – stilingai, skoningai, prabangiai ir kerinčiai sukuria madingą juostos pamatą, o kameros darbas tik sugeba paryškinti visus mano paminėtų techninių sprendimų akcentus. Be to, juostoje dar vyrauja ganėtinai šauni atmosfera, kuri nebūtų tokia šauni, jeigu ne garso takelis.

Žiūrėdamas filmą skaičiavau, kiek čia buvo gerų dainų, net teko kai kurias užsirašyti, kad po to neužmirščiau jų paminėti apžvalgoje. O turime čia Caterinos Caselli dainą „Sono Bugiarda“, kuri tapo itališku hito „I‘m a Believer“ variantu, George‘o Michaelo „Faith“, grupės „Eurythmics“ hitą „Here Comes the Rain Again“, Donnos Summer dainą „I Feel Love“, Billy‘io Idolo „Mony Mony“, Andy‘io Williamso „It‘s the Most Wonderful Time of the Year“ ir grupės „Blondie“ hitą „Heart of Glass“. Ir čia, mieli skaitytojai, tik labai maža dalis to, ką galima išgirsti šio filmo metu.

Garso montažas nuostabus, bet vaizdo montažui turiu kelis priekaištus. Ir, aišku, visi jie yra susiję su tuo, kad juosta buvo pernelyg apkarpyta. Kai kurių scenų perėjimas iš vienos į kitą kartais atrodė pernelyg greitai, o kai kur šokinėjimas iš vieno laikotarpio į kitą buvo chaotiškas. Bet, kaip jau rašiau, reikės laukti režisieriaus versijos, kad būtų įmanoma pasimėgauti pilnu šios istorijos vaizdu.

Aktorių kolektyvinis darbas

Ką galima būtų pasakyti apie vaidybą šiame filme? Ji tiesiog fantastiška! Manau, kad daugelis čia pasirodžiusių aktorių turėtų gauti bent jau po „Oskaro“ nominaciją, nes visi iki vieno pasistengė suvaidinti savo personažus taip gerai, kad neįmanoma to pamiršti.

Geriausiai, mano nuomone, čia pasirodė Lady Gaga, kuri jau seniai visiems įrodė, kokia ji talentinga aktorė. Jos personažas – tai vienas ryškiausių šiais metais mano matytų moteriškų pasirodymų kine, o šiai herojei suteiktos manieros, jos pateikimas įvairiausiuose gyvenimo skyriuose ir įtikinantis pavaizdavimas psichologiniame kontekste – milžiniškas šios juostos laimėjimas.

Taip pat pagirti reikia ir šiais metais iš kino ekranų neišlendantį Adamą Driverį, kuris vasaros pradžioje džiugino keistu pasirodymu filme „Anetė“, o prieš mėnesį įkūnijo brutalų viduramžių didiką pas tą patį Ridley‘į Scottą filme „Paskutinė dvikova“. Ką čia daug sakyti – talentas yra talentas ir tuo aktoriniu talentu yra papuoštas pats Mauricijus. Puikus ir gilus vaidmuo, kuris verčia mėgautis kiekviena aktoriaus pasirodymo akimirka ekrane.

Bet nereikia pamiršti ir dar kelių antraplanių aktorių, kuriais tapo Jaredas Leto su Alu Pacino. Manau, kad šiems vyrukams irgi yra paruošta vieta tarp „Oskaro“ nominantų, nes jie ne ką mažiau sugebėjo išsiskirti savo vaidybiniais sugebėjimais.

Taip pat gerai jiems patikėtus veikėjus suvaidino Holivudo veteranas Jeremy‘is Ironsas, Salma Hayek bei žinomas iš serialo „Sausas įstatymas: Mafijos gimimas“ Jackas Hustonas.

Verdiktas

„Gucci mados namai“ – tikrą ir intriguojančiai žavią istoriją pristatęs filmas, kuris sugeba nuo pat pirmų akimirkų įtraukti savo siužetiniais sprendimais ir nepaleisti iki finalinių titrų. Tačiau tai įmanoma tik su sąlyga, kad Jums patinka lėti, dialogais ir draminiais elementais paremti filmai bei visiškai jokio ryškesnio veiksmo neturintys biografinio pobūdžio pasakojimai.

Juosta dovanoja ne tik įdomią istoriją apie žavesį, godumą, beprotybę ir vieno žymiausių pasaulyje mados prekės ženklo gyvavimo užkulisius, bet dar leidžia mėgautis madingais techniniais akcentais bei džiugina stulbinančiu aktorių pasirodymu, kuris, be jokių abejonių, turėtų būti įvertintas ir būsimoje „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijoje.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)