Apie ką mes čia…
Ištrūkę iš kompiuterinio žaidimo „Džiumandži“, keturi bičiuliai Fridžas, Betani, Marta ir Spenseris sunaikina jį, kad niekad daugiau nepakliūtų į jo spąstus. Tačiau pasirodo, kad Spenseris slapčia nuo savo bendražygių jį atstatė ir... dingo. Apie tai sužinoję likę draugai nusprendžia jį surasti. O tam trijulei teks vėl atsidurti pavojingame ir kupiname įvairiausių paslapčių „Džiumandži“ pasaulyje.
Kūrinio turinys
Kai prieš dvejus metus kino ekranus pasiekė antrojo „Džiumandži“ dalis, pagalvojau, kad studija „Sony“ tiesiog užsimanė užsikalti pinigų iš žmonių nostalgijos. Iš dalies taip ir buvo, nes filmas pritraukė į kino ekranus labai daug vyresnio amžiaus žiūrovų, o tie su savimi atsivedė visas šeimas, kurios ir garantavo juostos finansinę sėkmę. Tačiau tiek mano, tiek ir daugelio žmonių nuostabai, filmas buvo išties puikus.
Kalbu, aišku, apie nuotykių žanro rėmus ir itin žvalios pramogos kino salėje suteikimą. Ten buvo visko – nauji charizmatiški personažai, originalo aura, nenutrūkstantis veiksmas, įdomiai atrodantys techniniai sprendimai ir, kas svarbiausia, – „Džiumandži“ pasaulio pateikimas iš vidaus. Tokios naujovės nepaliko abejingų, tad galima teigti, jog 2017 metų filmas tapo vienu iš žiūroviškiausių savo žanro projektų per daugelį metų.
Ir dabar, praėjus dviem metams, sulaukėme antros dalies, kuri buvo sukalta išties pakankamai greitai, nes studija tiesiog nenorėjo tempti su tęsiniu. Juos galima suprasti. Kaip sakoma – kalk geležį, kol karšta. Todėl „Džiumandži“ pratęsimas tapo jiems dideliu prioritetu. Prioritetu, kuris kėlė daug abejonių, nes paskubomis kuriami tęsiniai dažniausiai nusileidžia pirmtakams. Kūrėjų akyse atsiranda dolerių ženkliukai, kurie neleidžia jiems išradinėti nieko naujo, tik važiuoti pagal tą patį šabloną. Bet šiuo atveju viskas yra kitaip. Iki peržiūros buvau pakankamai skeptiškai nusiteikęs, tačiau pamačius filmą supratau, kaip aš klydau.
Trečioji pagal skaičių „Džiumandži“ dalis – tai ne tik puikus ir įtemptas nuotykis, kuris siūlo nemažai naujovių ir visiškai kitokį žvilgsnį į patį žaidimą, bet ir neblogą istoriją turintis projektas. O viskas dėl to, jog filme yra pristatomi nauji veikėjai, naujos taisyklės ir labai įdomus siužetinis vingis, kuris kardinaliai apverčia visa tai, ką mes žinojome apie „Džiumandži“ žaidimą. Tiesa, kaip jau žinote, jokių „spoilerių“ iš manęs. Tiesiog patikėkite mano žodžiu – filme yra puikiai įgyvendinta viena scena, po kurios visai kitokiomis akimis žiūrėsite į žaidimą ir suvoksite jį iš visai kitokios perspektyvos.
Kalbant apie herojus, tai ant jų ir vėl laikosi visas pasakojimas. Kaip jau galima suprasti, visam veiksmui vėl diriguoja „avatarai“, tačiau kiekvienas iš jų turi į žaidimą pakliuvusio žaidėjo dvasią. Tad nors ir kūnai jų yra tie patys, bet veiksmai ir mąstymas yra skirtingas, nes juose įstrigę kitokie žmonės. Tai be galo juokinga, nes kai du vyresnio amžiaus vyrai tampa nuotykių ieškančiais jaunuoliais, jų poelgiai verčia imtis už pilvų.
Ant to ir yra statoma visos juostos komedija, kuri be jokių priekaištų veikia ir suteikia ganėtinai linksmą filmo peržiūrą kino salėje. Taip pat mums visiems pažįstami veikėjai keičiasi ir suteikia mums šiek tiek kitokį žvilgsnį į juos. Naujų herojų filme irgi pilna ir jie čia nėra šiaip sau įterpti. Kiekvienas iš jų vykdo svarbias funkcijas, kurios priverčia siužetą neužsistovėti vietoje ir eiti toliau, pateikiant vis sunkesnes užduotis. Ir nei vienas iš jų nebuvo erzinantis, o tai tikrai didelis pliusas filmui.
Juostoje yra ir kelios neblogos emocionalios scenos, kurios gali priversti jautresnius žiūrovus net ir susigraudinti. Kas irgi buvo netikėta ir, sakyčiau, puikiai įterpta į siužetą. Todėl filmas suteikia ne vien tik labai smagią pramogą, bet ir sukelia nemažai įvairių jausmų. O to tikėtis iš nuotykių filmo ir dar tęsinio buvo beveik neįmanoma.
Būtent todėl juosta mane dar labiau papirko nei „Sveiki atvykę į džiungles“, dėl ko be jokių abejonių sakau, jog šis tęsinys visiškai nenusileidžia, o kai kuriose vietose net ir lenkia 2017 metų kino hitą. Tai puiki studijos „Sony“ dovana Kalėdoms, kuria raginu pasimėgauti kine.
Techninė juostos pusė
Prikibti prie techninės dalies aspektų yra beveik neįmanoma, nes šis filmas ne tik, kad neatsilieka nuo ankstesnio šios kino serijos projekto, bet ir jį lenkia didingiau atrodančiais epizodais, kurie, aišku, buvo papuošti CGI technologijų sukurtais specialiaisiais efektais.
Patiko man visos dekoracijos, pats lokacijų dizainas, nuotykiais dvelkiantys filmo personažų kostiumai ir šukuosenos, įtikinamas grimas ir, aišku, trimatė erdvė, kuria buvo papuoštas šis kino projektas. Pridėkime prie to dar labai žvalų operatoriaus darbą, kuris savo staigiais kameros judesiais leido patirti įtampą. Veiksmo epizodai nufilmuoti dinamiškai, o ir pats filmo tempas yra itin žvalus. O prie to prisidėjo puiki muzika, kurią papuošė Edo Sheerano, Machine Gun Kelly, Shawno Mendeso ir Chriso Browno dainos bei labai kokybiškas vaizdo ir garso montažas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas šauniausių per daugelį metų nuotykių filmų aktorių kolektyvų sugrįžo. Ir jis sugrįžo su dar dviem rimtais papildymais, kuriais tapo du kino veteranai – Danny‘is Gloveris ir Danny‘is DeVito. Iš karto apie juos ir papasakosiu. Šie du ponai pasirodė epizodiškai, bet labai šauniai, nes net ir tokiame amžiuje charizmos neatsikratysi. Ir jie ja tiesiog spindėjo visose scenose, kuriose teko vaidinti.
Užtat iš senbuvių šįkart išskirčiau Keviną Hartą, kuriam tiesiog nepriekaištingai pavyko parodijuoti Danny‘į Gloverį. Šioje juostoje jis jau nebuvo tuo Kevinu Hartu iš visų filmų, o kitokiu personažu, kuriame tu nematei žymaus JAV komiko, o šaunų filmo herojų. Dwayne‘as Johnsonas irgi neatsiliko ir pademonstravo šiek tiek daugiau vaidybinių sugebėjimų nei įprastai. Bet smagiausia, kad jų duetas vis dar veža kaip ir pirmą kartą.
2017 metų filmo pažiba Jackas Blackas nenuvylė ir vėl pademonstravo itin komišką vaidmenį, dėl ko buvo galima ne vieną ir ne du kartus pasijuokti. Žavioji Karren Gillan, Awkwafina ir Nickas Jonas taip pat nepasišiukšlino. Taigi visi šiame filme vaidinę aktoriai (net ir tie, kurie atliko epizodinius vaidmenis) neerzino ir sugebėjo visai neblogai perteikti savo vaidinamus herojus.
Verdiktas
„Džiumandži: kitas lygis“ – nenuviliantis ir toks pats kokybiškas, kaip ir prieš dvejus metus pasirodęs jo pirmtakas, kuris suteikia įtampos nestokojantį, labai juokingų situacijų pilną, šmaikščiais dialogais papuoštą, charizmatiškus personažus demonstruojantį ir į itin spalvingą techninę pusę įvyniotą nuotykį.
Filmo anonsas:
