Apie ką mes čia…

Geriausias pasaulyje žudikas Henris Broganas po ilgų metų darbo nusprendžia pasišalinti ir praleisti savo likusias dienas ramybėje. Tačiau ne viskas taip paprasta. Visai netrukus jo praeities šešėliai duoda apie save žinoti ir Henriui vėl tenka imti ginklą į rankas, kad apsaugotų savo gyvybę. Tik jis nežino vieno – jį pašalinti yra pasiųstas puikiai apmokytas ir jokių jausmų neturintis jo paties klonas, kurio pranašumu tampa jaunystė. Tokio priešo Henris niekada neturėjo, tad jo gyvybė pirmą kartą pakimba ant plauko.

Kūrinio turinys

Režisierius Angas Lee paskutinį kartą mus palepino išties geru filmu prieš septynerius metus, kai kino ekranuose dominavo vizualiai kerintis ir pakankamai rimtą žinutę savyje nešantis nuotykių epas „Pi gyvenimas“. Po to jis kažkur pradingo, 2016 metais išleido labai jau nekokį karinį filmą „Ilgas pasivaikščiojimas mūšio lauke“ ir po jo pasirodymo vėl kelis metus atsitvėrė tyla, kol galiausiai studija „Paramount Pictures“ neatskleidė, jog jo naujuoju projektu taps fantastinis veiksmo filmas, į kino industriją atnešiantis techninių naujovių.

Bet, pamačius pirmąjį filmo anonsą, tapo aišku, jog „Dvynys“ galbūt ir turės kažkokių naujovių techniniame plane, bet jo siužetas bus paprastas kaip dvi kapeikos. Aišku, už tai ačiū žmonėms, kurie dirbo prie filmo marketingo, nes taip neatsakingai atskleisti vienintelį intriguojantį siužetinės linijos aspektą, reikia dar gerokai pasistengti. Todėl eidamas į filmą žinojau, ko laukti – seno kario ir jo jauno klono dvikovos. Tiesa, kai kurie aspektai aišku buvo nuslėpti ir filmo peržiūros metu apie juos buvo papasakota, bet tai nekeičia to fakto, jog pati peržiūra neturėjo to cinkelio, kuris galėtų pritraukti dėmesį prie ekrano. Nes pagrindinę paslaptį kaip ir žinai, todėl galima atsipalaiduoti ir tiesiog žiūrėti į ekraną, laukiant kokių nors veiksmo scenų.

O veiksmo scenų čia tikrai yra. Tik jos pateiktos taip, jog sukuria savotišką deja vu jausmą. Kalbu taip, nes jokio originalumo čia nesimatė. Daug kas buvo tiesiog perimta iš kitų panašaus pobūdžio projektų, todėl galiausiai gauname efektingus, bet visai nelaikančius įtampoje susišaudymus, kietas, bet užtęstas gaudynes ir pernelyg teatrališkus ir ne tokius jau įspūdingus herojų susidūrimus, kurie galėtų nustebinti kovos technikomis. Kai kur net galima pajusti šiokį tokį nuobodulį, nes filme trūko elementaraus dinamiškumo.

Kalbant apie scenarijų, tai jis skurdus. Dialogai visiškai neįdomūs arba pernelyg klišiniai, todėl sunku patikėti tuo, ką kalba personažai. Situacijos irgi labai jau neįtikinamos, o kas blogiausia, tiesiog nuspėjamos. Ir tas kitų filmų kopijavimas... Galbūt aš klystu, bet žiūrint šį filmą buvo galima pamatyti sąsajas su 1990 metų filmu „Dvigubas smūgis“ ir „Džeisono Borno“ trilogija, kurios siužetinės linijos motyvas iš dalies perimtas ir įvyniotas į šį pasakojimą.

Taip pat šiame filme nelabai imponuoja ir patys herojai, kurie nesukuria nieko tokio, kas leistų su jais susitapatinti ir, aišku, patikėti tuo, ką jie daro. Tokie bedvasiai ir jokio žmogiškumo neturintys žmonės, dėl kuriu neįmanoma nerimauti ir tuo labiau jausti jiems kažkokią simpatiją. Henris – eilinis senis, kuris nori užbaigti tai, ką darė, bet jam to padaryti neleidžia, todėl jis turi asmeniškai tuo užsiimti, kad galiausiai galėtų mėgautis gyvenimu. Gi čia ne Steveno Seagalo filmas, kad kino ekrane būtų rodomos tokios primityvios nesąmonės. Tas pats ir su jo klonu bei keliais papildomais herojais, kurie tampa šiokiais tokiais Henrio padėjėjais. Apie antagonistą ir jo motyvus išvis reikia patylėti, nes stebint jį ir jo veiksmus galima pagalvoti, kad žiūrime kokį nors 70-ųjų banalų filmą apie šnipus. Dar jam katės trūko bei besisukančios kėdės ir būtų pilnas klišių komplektas.

Net nežinau ką čia daugiau ir sakyti. Prastas, tikrai prastas savo istorija ir netgi nuobodžiai vystomas filmas, kuris užsimiršta iš karto palikus kino salę. Iš tokio meistro kaip Angas Lee buvo galima tikėtis tikrai daugiau nei eilinio neišvaizdaus turinio veiksmo trilerio.

Techninė juostos pusė

Prieš šiam filmui pasirodant kino ekranuose visur buvo akcentuojama, jog jis sukels kino industrijoje revoliuciją dėka naujų technologijų kaip kadaise tą padarė „Terminatorius 2: Paskutinio teismo diena“, „Matrica“ bei „Įsikūnijimas“. O viskas dėl naujojo 3D+ standarto, kuriuo ir buvo papuošta vizuali šio filmo dalis. Išties, filmo išorė buvo netgi labai įdomiai pateikta, bet tai nereiškia, kad gautas efektas buvo stulbinantis. Visgi ryškumas ir kai kuriais momentais VR primenantis vaizdas pridavė pernelyg daug tikrovės, todėl iš ekrano dingsta visa magija ir atrodo, kad tiesiog žaidi kažkokį žaidimą. Ir dar tas erzinantis pagreitinimas, kuris priminė „Hobitą“ bei 2012 metais naudotą „HFR“ technologiją, irgi nesuteikė filmui pliuso.

Specialieji efektai tvarkoje kaip ir pats „motion capture“, kuris leido Willui Smithui atsijauninti iki 20-ies. Taip pat dekoracijos, kostiumai, šukuosenos, pasirinktos lokacijos bei grimas irgi neerzino akių. Galima pasakyti, jog tam tikrais momentais filmo vizuali dalis atrodė išties tvarkingai.

Klausydamas filmo muzikos buvau užtikrintas, jog čia pasidarbavo kultinis Hansas Zimmeris, nes daugelis muzikinių kompozicijų priminė jo firminį stilių, bet, pamačius titruose Lorne‘į Balfe‘į, nuoširdžiai nustebau. Puikiai atliktas darbas, kuris visgi būtų geriau panaudotas dėmesio vertame epe, o ne šiame iš minios neišsiskiriančiame filme.

Garsas labai stiprus, dėl to be kalbų filmui galima pridėti pliusą, bet montažas kai kur buvo labai jau neatsakingai atliktas. Plika akimi matėsi, jog scenos buvo sudraskytos ir sutrumpintos, dėl to ir siužetas atrodė pernelyg nevientisas. Nors abejoju, ar prailgintos scenos kažką ten pakeistų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Willas Smithas pastaruoju metu kažkaip nelabai reiškiasi įdomiuose projektuose – tai jis vaidina „Walt Disney“ pasakoje „Aladinas“, tai laksto po Los Andželo gatves kartu su fantastinėmis pabaisomis juostoje „Ryškumas“, tai išvis bando save nevykusiose komiksų ekranizacijose kaip „Savižudžių būrys“. Čia situacija yra identiška, tačiau su vienu bet. Jis pagaliau valdo situaciją, nes jeigu čia būtų kitas aktorius, filmas būtų tiesiog nekoks. Ko jau ko, bet charizmos Willas turi išties daug. O kai ekrane yra net du Willas Smithai, yra žymiai smagiau. Gaila tik, kad jam tenka rinktis tokius projektus, kuriuose jam sunkiai sekasi atskleisti savo aktorinius sugebėjimus.

Antraplaniai aktoriai kaip talentingas, bet kažkodėl per daug neįvertintas Clive‘as Owenas ir šarmo turinti Mary Elizabeth Winstead atrodė blankiai. Visiškai neišnaudotas jų aktorinis potencialas, o ir rolės tiesą sakant buvo pakankamai klišinės, todėl stebėti jų pasirodymą buvo visai neįdomu, nes jokio išskirtinumo juose nebuvo matyti. Jau nekalbant apie kitus epizodinius aktorius, kurių beveik neįmanoma įsiminti.

Verdiktas

„Dvynys“ – pakankamai blankus savo veiksmu ir visiškai neįdomią istoriją siūlantis projektas, kurį iš dalies ant savo pečių išveža charizmos nestokojantis Willas Smithas bei visiškai naujas trimatės erdvės standartas. Tačiau atmetus šiuos aspektus, ši nauja Ango Lee juosta negali pasiūlyti nič nieko, ko mes nebūtume matę daugelyje panašaus stiliaus veiksmo trilerių.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją