O dabar atėjo metas dar vienam intriguojančiam biografiniais faktais paremtam pasakojimui, kurį mums pristato kanadietis režisierius ir scenaristas Mattas Johnsonas. Ir tai yra filmas „BlackBerry“, kurio pamatu tapo Jacquie‘io ir Seano Silcoffo parašyta knyga.
Ar ši juosta nusipelno pagyrimo, ar visgi tai nelabai vykęs bei dėmesio nevertas projektas? Apie tai sužinosite netrukus.
Apie ką mes čia…
Kas įvyksta, kai vienoje patalpoje susitinka trys charizmos nestokojantys proto bokštai? Įvyksta kažkas neįtikėtino. Taip būtų galima įvardyti technologijų įmonės „Research in Motion“ įkūrėjų Maiko Lazaridžio ir Duglaso Fregino susitikimą su verslą išmanančiu specialistu Džimu Balsiliu. Jų vizija, jų darbo įgūdžiai ir jų noras pasiekti aukštumas technologijų sferoje netrukus pagimdys tai, kas sukels tikrą revoliuciją telefonų gaminimo pramonėje.
Kūrinio turinys
Man labai smagu, kad šiuolaikiniai biografinių dramų kūrėjai stengiasi ne vien per labai rimtą prizmę papasakoti savo matomą vienos ar kitos istorijos viziją, bet ir sugeba tai daryti pasinaudojant kelių kitų žanrų mišiniu. Pavyzdžiui, mano jau paminėtas filmas „Air“ padarė tai komiškai, kai tuo tarpu „Tetris“ padovanojo savotiško šnipų temos filmams būdingų bruožų turintį politinį trilerį.
Ir čia situacija yra panaši, nes be labai tvarkingai sudėliotos dramos, žiūrovas gauna lengvą, linksmais epizodais papuoštą bei itin taiklų žvilgsnį į tai, kaip gi atsirado tas „BlackBerry“ telefonas ir koks buvo jo vėlesnis likimas. Dėl to peržiūra visiškai neprailgsta, nes visi tie korporaciniai užkulisiai neatrodo nuobodžiai ar vientisai, o netgi, sakyčiau, spalvingai dėl įdomių situacijų, keistų, bet tuo pačiu neįtikėtinų įvykių ir, aišku, dėmesį prie ekrano prikaustančių pagrindinių personažų prototipų.
Tad neadaugžodžiaujant apie siužetą, nes tikrai nenoriu aš čia visko Jums išpasakoti, pasakysiu tik tiek, jog jeigu esate matę tokio tipo filmus, manau, puikiausiai žinote, kad beveik viskas juose sukasi arba apie idėją, arba apie kažkokį konfliktą, arba apie tam tikrą produktą, arba apie žmones. Ir čia visko yra po truputį, bet man, visgi, labiausiai šiame filme patiko stebėti veikėjus bei jų priimamus sprendimus.
O ryškių, išties puikiai perteiktų bei dėmesį prie ekrano prikaustančių personažų filme pakankamai daug. Jie atsiskleidžia palaipsniui, bet jų ekspozicija nėra tokia blanki ar sausa, o kaip tik, atvirkščiai, jie pateikiami siužetinės linijos metu kaip daugiasluoksnės asmenybės.
Ir, kaip jau prasitariau, filmą yra įdomu žiūrėti, nes pati istorija intriguojanti, dėl ko jis neprailgsta nei vienai minutei, o ir pamokslas apie godumą bei jo pasekmes filme taip pat išreikštas maksimaliai teisingai, kas dar labiau sustiprina jo bendrą poveikį.
Todėl pasakysiu, jog jeigu mėgstate tokio tipo filmus, manau, turite pamatyti ir „BlackBerry“, kuris ne tik kad nedaro gėdos žanrui bei gvildenamai temai, bet ir sugeba pranokti visus įmanomus lūkesčius. Nuoširdžiai, tikėjausi savotiško mažabiudžečio B kategorijos niekalo, o gavau puikų reginį kine.
Techninė juostos pusė
Vienu iš mano labai mėgstamu tokio pobūdžio filmų bruožų yra techniniai sprendimai, kurie leidžia peržiūros metu nukeliauti į praeitį bei su nostalgija prisiminti vieną ar kitą dešimtmetį. Šiuo atveju veiksmas sukasi 1990-aisiais, dėl ko daug kas iš mūsų gali puikiai asocijuotis su tuo dešimtmečiu, kuriame augo ir matė, kaip keitėsi technologijos.
O meninis apipavidalinimas, kameros darbas, vaizdo montažas ir, aišku, garso takelis tik dar labiau visa tai sugebėjo paryškinti, dėl ko filmas įgavo tokį tikrovišką ir nostalgijos kupiną cinkelį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Be abejo, aktoriai filmui irgi suteikė nemažai pliusų. Mano labai mėgstamas serialo „Filadelfijoje visada saulėta“ aktorius Glennas Howertonas čia kardinaliai pasikeitė, padovanodamas vieną iš geriausių karjeroje pasirodymų. Labai stiprus, žavus ir, kartu, toks emocionaliai nestabilus personažo perteikimas leido jam dažnai pavogti visą šou.
Tiesa, su savo vaidmenimis gerai susidorojo ir Jay‘us Baruchelis. Cary‘is Elwesas ir Mattas Johnsonas, todėl negaliu išsakyti jokių priekaištų nei vienam iš jų, nes visi jie buvo velniškai įtikinami. Kaip ir kiti antrajame plane atsidūrę aktoriai.
Verdiktas
„BlackBerry“ – informatyviai įdomus, nenuobodžiai išvystytas ir šmaikščiai lengvas biografiniais faktais paremtas pasakojimas, kuris be išties žavios ir kartu intriguojančios istorijos, sugeba pamaloninti dar ir puikia pagrindinių aktorių vaidyba, tiksliai rodomą laikotarpį atkuriančiu pavidalu bei ne ką mažiau svarbia žinute apie godumą ir jo pasekmes.
Filmo anonsas:
