Apie ką mes čia…
Kadaise išgelbėję pasaulį su savo muzika, Bilas su Tedu išgyvena ne itin gerus laikus. Problemos su žmonomis, paauglės dukros, kurios rodo savo sunkų charakterį, bei nenusisekusi muzikinė karjera kiekvieną dieną duoda apie save žinoti. Tačiau, vieną dieną, jie ir vėl gauna žinią iš ateities, kuri apverčia ne tik jų gyvenimus, bet ir žada pakeisti visą iki šiol jiems žinomą pasaulį.
Kūrinio turinys
Belaukdamas kino ekranuose trečiosios „Bilo ir Tedo“ nuotykių dalies, buvau itin skeptiškai nusiteikęs tokiam šių personažų sugrįžimui. Pirmiausia dėl to, jog tai nėra jau tokie labai kultiniai herojai, kaip kokie Indiana Džounsas ar Džonas Rembo, kuriems reikia kažkokio sugrįžimo. Ir antra – žiūrėti į pasenusius dundukus būtų tiesiog nejauku, nes kas buvo juokinga 90-aisiais, dabar daug kam atrodytų itin nesmagiai ir net įžeidžiančiai. Tačiau, kaip ten bebūtų, šie metai ne itin buvo dosnūs filmais, tad reikia džiaugtis, kad bent jau kažkokios naujienos pasiekia kino ekranus.
Būtent todėl prieš trečiosios dalies peržiūrą nusprendžiau pakartoti ankstesnių dviejų dalių, kurios pasirodė 1989 ir 1991 metais, peržiūras, kad galėčiau geriau įvertinti tęsinį. Ir man jau „Bilo ir Tedo“ nuotykiai neatrodė taip šauniai kaip prieš kelis dešimtmečius, kai juos pasižiūrėjau per VHS. Taip, pirma dalis buvo išties smagi bei pagirtina dėl savo idėjos, bet jau antra nekėlė didelio džiugesio, nes man ją žiūrėti buvo itin nejauku. Panašaus efekto tikėjausi ir iš trečios dalies, kuri, mano didžiuliai nuostabai, nustebino gerąja prasme.
Taigi, trečiasis filmas yra kažkiek artimas pirmajai daliai, kurioje nemažai dėmesio gavo žymios istorinės figūros. Tik čia, vietoje Napoleono ar Čingischano su Sokratu, žiūrovams yra pristatomos muzikos ikonos, tarp kurių geriausias visų laikų gitaristas Džimis Hendriksas, džiazo genijus Luisas Armstrongas, Mocartas bei kiti. Ir kas maloniausia, kiekvienas iš jų gavo pakankamai ekraninio laiko komiškam ir kažkiek net stereotipiškam pristatymui, kuris aišku privertė nusijuokti ne vieną kartą. Jau nekalbant apie pačius pagrindinius veikėjus, kurie filme pasirodė iš daugelio įvairių perspektyvų. Tikrai taip, tokio daugiasluoksnio Bilo ir Tedo pateikimo mes dar nematėme nei viename prieš tai buvusių filmų. Gaila, negaliu atskleisti kuom šie personažai čia nustebino, bet patikėkite, bus tikrai juokinga stebėti jų pasirodymus skirtingose laiko juostose.
Kalbant apie pačią istoriją, tai ji nelabai kuom ir išsiskiria, o pagrindinis siužeto motyvas, kuris yra brukamas mums nuo pat pradžios, yra labai nuspėjamas bei ne toks šviežias. Bet atmetus tai, galime išties smagiai leisti laiką stebėdami situacijas, į kurias papuola suaugę, bet vis dar naiviai buki personažai. Ir tai matyt ir yra visos šios juostos didžiausias pliusas, nes kartais tiesiog smagu sugrįžti į tuos laikus, kai kine buvo demonstruojamos tokios naivios, kvailos ir be galo keistos komedijos. Istorijos, kurios turi ir moralą pačiame gale.
Tad bendrai, filmas man neprailgo ir paliko žymiai geresnį įspūdį nei prieš tai buvusi dalis, kurios premjera įvyko dar 1991 metais. Būtent dėl šio aspekto ir rekomenduočiau ne tik šios filmų serijos gerbėjams apsilankyti kino salėje, bet dar ir tiems žmonėms, kuriems patinka tokio pobūdžio 80-90-ųjų kinas.
Techninė juostos pusė
Jeigu galima pykti ant antrosios dalies dėl labai nekokybiško ir akis rėžiančio CGI, tai čia viskas su tuo yra gerai. Specialieji efektai, kurių, tiesa, čia nebuvo tiek ir daug, atrodo pagirtinai. Taip pat džiugu ir dėl dekoracijų bei kostiumų, kurie pridavė rodomoms epochoms, į kurias papuola filmo herojai, autentikos bei šarmo. Ir bendrai, produkcijos dizainas atrodo išties šauniai. Pridėkime prie to labai puikiai prie rodomų scenų priderintą muziką, tvarkingą vaizdo ir garso montažą ir gausime tiek akims, tiek ausims smagų produktą, kuris nepretenduoja į jokias aukštumas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Tiesa... Aktoriai čia jau kitas šio filmo aspektas, kuris arba patiks, arba ne. Keanu Reevesas vaidina tokį patį medį, kokį jis vaidino prieš tris dešimtmečius, dėl to net nežinau, ar geriau, ar blogiau. Tiesiog tai toks personažas arba aktorius nemoka vaidinti jo. Dilema, kurios išspręsti neįmanoma. Užtat Alexas Winteris buvo tikrai šaunus savo vaidmenyje. Juo aš be problemų patikėjau nuo pat pirmų filmo scenų.
Taip pat juostoje galime pamatyti iš antrosios dalies pažįstamą Mirties įkūnytoją Williamą Sadlerį, Kristen Schaal, Kid Cudį, Samarą Weaving, Brigette Lundy-Paine ir trumpam seniai mirusį George‘ą Carliną. Visi jie nekėlė visiškai jokio diskomforto peržiūros metu dėl savo vaidybos. Ach, dar ir turime čia kelias staigmenas, bet čia jau patys jas pamatysite, nes nenoriu sugadinti siurprizo.
Pirmą kartą prieš tris ilgus dešimtmečius pasirodžiusi kino ekranuose plevėsų Bilo ir Tedo porelė sugrįžta visai netikėtame ir daug abejonių tarp gerbėjų ir kino kritikų sukėlusiame tęsinyje, kurio režisieriumi tapo žinomas iš nutrūktgalviškų komedijų „Nuotykiai su Diku ir Džeine“ bei „Rizikinga erzinti diedukus 2“ Deanas Parisonas.
Verdiktas
„Bilas ir Tedas gelbėja visatą“ – tai labai naivus, kažkiek keistas, nostalgiją sukeliantis bei visiškai nekaltai atrodantis prieš tris dešimtmečius sukurtos populiarios serijos tęsinys, kuris puikiai atlieka savo kaip pramogos funkciją. Dėl to peržiūra ne tik, kad neprailgsta, bet ji dar ir suteikia nemažai smagių bei juoką sukeliančių akimirkų ir kartu padovanoja mums sentelėjusius, bet vis dar mokančius dundukais apsimesti Keanu Reevesą su Alexu Winteriu.
Filmo anonsas:
