Tačiau 2015 metais įvyko stebuklas ir Paulas Verhoevenas sugrįžo su trenksmu, pasauliui pristatydamas kriminalinę dramą „Ji“, kuri pelnė aibę prestižinių kino apdovanojimų ir netgi buvo nominuota „Oskarui“ geriausio pagrindinio moters vaidmens kategorijoje. Bet po tokios neregėtos sėkmės su nauju darbu jis neskubėjo. Ir tik dabar, 2021 metais, buvo pristatytas dar vienas puikiai kino profesionalų sutiktas, bet bažnyčios pasmerktas tikrais įvykiais paremtas filmas „Benedeta“, kurio premjera įvyko prestižiniame Kanų kino festivalyje.
Apie ką mes čia…
XVII amžiaus viename Italijos grožiu spinduliuojančios Toskanos regiono vienuolyne gyvena Benedeta, kuri visa širdimi ir kūnu yra atsidavusi Dievui. Tačiau vieną dieną į vienuolyną įžengus jaunai vienuolei Bartolomėjai, jos mintis užvaldo sunkiai suvokiama aistra ir Dievo tarnui nebūdingos vizijos, kurios ją kažkada kamavo, kol ji neatrado vidinės ramybės pasirinkdama besąlygišką tarnavimą Aukščiausiajam. Nežinodama ką su savimi daryti, Benedeta turės pasirinkti – meilę žmogui ar atsidavimą Dievui. Vienaip ar kitaip, jos sprendimo pasekmės turės nemažai įtakos tolimesniam jos gyvenimui.
Kūrinio turinys
Iš vienos pusės yra šiek tiek gaila, kad Paulas Verhoevenas daugiau negauna pasiūlymų kurti plačiai auditorijai skirtus nemenko biudžeto filmus, bet iš kitos džiugu, kad jis pagaliau gali užsiimti rimtu kinu, kuris paliečia, o ne vien dovanoja efektingą, bet tuščią reginį. Todėl tokios juostos kaip „Juodoji knyga“ ar „Ji“ puikiai nupaveiksluoja vieną šio režisieriaus savybę – jis vis dar sugeba dovanoti gerą kiną, kuriam nereikia didelių pinigų, nes svarbiausia yra idėja bei jos tvarkingas pristatymas. Ir su „Benedeta“ irgi viskas tvarkoje, nes tai puikus, nors tikrai ne kiekvienam žiūrovui skirtas kino projektas.
Pats filmas paliečia kelias esmines net ir po šiai dienai aktualias temas, kurios ir tampa visos šios istorijos varikliu. O tomis temomis tampa religija, LGBTQ+ ir visuomenės nustatytos normos. Ir kas maloniausia žiūrint šį filmą, jog viskas yra pristatoma čia ne įkyriai, o labai sklandžiai. Būtent todėl kiekviena iš mano išvardintų temų glaudžiai yra susijusi su kita, dėl ko bendras vaizdas į rodomą ekrane problemą atrodo toks įtikinamas. Tiesa, kai kam gali šios juostos siužetas nebūti priimtinas dėl asmeninių nusistatymų, tačiau visgi manau, kad pasižiūrėti šį filmą visgi būtina, nes jame yra atsileidžiami XVII amžiuje vyravę niuansai, kurie, kaip bebūtų liūdna, tam tikruose pasaulio regionuose nepasistūmėjo niekur net ir praėjus penkiems šimtams metų. Ir kalbu aš ne apie musulmonų šalis, o apie tam tikrus Europos žemyno kraštus.
Kaip ir pridera erotiniam filmui, be atvirų scenų čia negalėjo apsieiti, todėl jų čia pakankamai daug, o kai kurios iš jų netgi sakyčiau pernelyg drąsios, kas taip pat filmui priduoda savitos N-18 cenzui būdingos atmosferos. Bet tų scenų esmė nebuvo elementariai sujaudinti žiūrovą, bet per aistros kupinus epizodus paryškinti pačius personažus ir leisti jais tikėti iki pat finalinių titrų. O patikėti čia tuo, kas vyksta, tikrai nėra sunku.
Veikėjai filme be apsinuoginimo ir aistros užvaldytų akimirkų sugeba dar atsiskleisti kaip asmenybės per kitas priemones, kuriomis tampa dialogai ir situacijos, kurios valdo jų gyvenimus. Todėl asmeniškai man Benedeta su jos pasija Bartolomėja leido akimirksniu pajusti jų vidinį potraukį bei suprasti tą vidinį sielvartą, kuriame jos buvo įkalintos. Dėl to šios veikėjos nesunkiai leidžia susitapatinti su jomis pačiam žiūrovui, nes daugelis iš mūsų vienaip ar kitaip turėjo panašių išgyvenimų, kaip šios jaunos moterys. Ir ne, ne vien apie LGBTQ+ kalbu, jeigu kažkas apie tai pagalvojote, o bendrai apie diskriminaciją bei pasmerkimą vienu ar kitu klausimu. Ir svarbiausias momentas – filmas yra paremtas tikrais įvykiais, kas irgi priduoda savotiško prieskonio stebint ekrane rodomą laikotarpį bei tų laikų žmonių gyvenimo idilę.
Daugiau nieko nesakysiu, nebent norėtumėte, kad „išspoilinčiau“ kažką, kas Jums sugadintų peržiūrą. Bet manau, to tikrai nenorite, todėl aš tik paraginsiu Jus, jeigu Jums patinka rimtas ir provokuojantis kinas, nepraleisti šio filmo, kuriame režisierius Paulas Verhoevenas dar sykį pademonstravo savo režisūrinį talentą.
Techninė juostos pusė
Kuo ši juosta gali pakerėti žiūrovą be šauniai papasakotos istorijos, tai tvarkingai atliktais techniniais sprendimais. Dramoms manau daug dėmesio skirti tokio tipo aptarimams nereikia, todėl užsiminsiu tik apie tai, kad meninis apipavidalinimas su dekoracijomis ir kostiumais čia paima viršų. Kameros darbas, garso ir vaizdo montažas bei muzika – be priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Stebėti gerą vaidybą kokybiškame kine yra dar vienu milžinišku pliusu, o tokią vaidybą mes čia turime. Ją ryškiausiai pademonstravo Benedetą įkūnijusi Virgine Efira, Bartolomėją suvaidinusi Daphne Patakia ir sesers Felisijos vaidmenį atlikusi legendinė Charlotte Rampling. Apie kitus aktorius irgi reikėtų pasakyti, kad jie vaidino įtikinamai, bet visgi bendrai visą šou pavogė trys mano paminėtos damos.
Verdiktas
„Benedeta“ – provokuojantis savo pateikimu, tikras dėl vystomos istorijos, ryškias temas apčiuopęs ir sugebantis nuo pradžios iki finalo įtraukti režisieriaus Paulo Verhoeveno filmas, kuriame yra nagrinėjami net ir po šiai dienai aktualūs klausimai, susiję su religija, LGBTQ+ ir pasmerkimu. Solidi vaidyba, akis džiuginanti techninė dalis ir režisūra – papildomi šios juostos, kuri sukelia daug kontraversijų, privalumai.
