aA
JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimams nominuotos 2002 metų dramos „Gyvenimas pagal jį“, kultinės jaunimo komedijos „Amerikietiškas pyragas“ bei finansinio hito „Paskutinis tėvų išbandymas: mažieji Fakeriai“ režisierius Paulas Weitzas sugrįžta į rimtą dramos žanrą pristatymas rašytojos Ann Patchett 2001 metais išleisto bestseleriu tapusio romano „Bel Canto“ ekranizaciją.
Julianne Moore
© Vida Press

Apie ką mes čia…

Nuvykusi į vieną iš Pietų Amerikos šalių, išskirtinio balso operos diva Roksana Kros surengia savo pasirodymą per iškilmingą japonų magnato vizitą. Tačiau neužilgo į rūmus, kuriuose vyksta pasirodymas, įsiveržia grupuotė ginkluotų samdinių. Užpuolikų tikslas labai paprastas – valdžia privalo paleisti tam tikrus politinius kalinius arba visi užgrobti žmonės mirs. Delsdama su derybomis, valdžia priverčia teroristus imtis kitų priemonių. Viena iš jų tampa angeliško balso savininkė Roksana Kros.

Kūrinio turinys

Vertinti filmą, kuris yra sukurtas remiantis kokiu nors literatūriniu kūriniu, visuomet yra sunku. Ypač, jeigu tu to kūrinio nesi skaitęs. Dažniausiai stengiuosi susipažinti su pirmutiniu šaltiniu, bet šiuo atveju mano rankos buvo per trumpos ir nenuėjo iki Ann Patchett parašytos knygos. Todėl aš šią juostą vertinsiu ne kaip knygos adaptaciją, o kaip kino dramos žanro atstovą.

Didžiausias šio filmo pliusas – jo anonsas, kuris atrodė išties labai stipriai žiūrint jį kino teatre. Galima buvo pagalvoti, jog mūsų lauks ne vien drama apie meilę ir žmogiškas gyvybes, atsiduriant nepavydėtinoje situacijoje, bet dar ir įtampos nestokojantis trileris. Gi dažnai filmai apie visokiausius užgrobimus atrodo tikrai įtraukiančiai. Bet tik ne šiuo atveju.

Šis filmas nuo pat pradžios atrodo labai chaotiškas. Ir tai tikrai yra filmo režisieriaus ir juostos scenaristų bėda, jog jie per pirmąjį filmo rodymo pusvalandį nesugebėjo deramai parodyti žiūrovams pagrindinių personažų psichologinių portretų ir atskleisti jų žmogiškąsias vertybes, kad mes galėtume dėl jų pergyventi likusią valandą, kol yra užgrobti rūmai.

Todėl mes esame priversti stebėti sausą, jokio cinkelio ir chemijos tarpusavyje neturinčių žmonių paveikslą. Nė viena filmo scena, kurioje figūruoja tiek operos solistė Roksana Kros, tiek ir į ją įsižiūrėjęs japonas Katsumis Kosokava, nesukelia jokio jaudulio. Ir tai labai keista, nes gi viena iš filmo temų yra tarp jų užsimezgusi meilė. Nors, žinoma, kalbėti apie meilę, kai mes matome tik vieną nelabai ryškią lovos sceną, kurioje šie du herojai pasiduoda pagundai, nėra sąžininga. Tiesiog žiūri į juos ir galvoji, o kurioje vietoje tarp jų įvyko ta trauka, nuvedusi į meilės guolį? Nes jeigu dar Katsumis bent kažkiek parodo susidomėjimą Roksana, tai ana šaltai ir neįtikinamai sugeba akimirksniu atstumti nuo savęs bet ką. Žinoma, bet ką tik ne poną Katsumį.

Tiesa, ne vien jie čia plėtojo meilę. Buvo dar vienas žmogus – Katsumio vertėjas, kuris užmezgė romaną su labai netipine moterimi. Bet ir šiuo atveju viskas atrodė labai prastai ir neįtikinamai, jog norėjosi užduoti paprastą klausimą kūrėjams – kam to išvis reikėjo? Dramatizmo tokios scenos nepridavė, o ir pati istorija tapo dar labiau chaotiška. Apie kitus personažus net nesinori kalbėti, nes jie buvo tik tam, kad būtų ir užpildytų tam tikras scenas, kuriose teroristai neva bandė juos nuskriausti.

Pagrindinė juostos tema – terorizmas ir valdžios abejingumas irgi nesukelia didelio susidomėjimo siužetine linija, nes mes tai jau matėme labai daug kartų pradedant „Kietu riešutėliu“ ir užbaigiant „Pabėgti neįmanoma“. Tiesiog čia pasikeitė lokacija ir teroristai, kurių tikslas visiškai banalus ir paprastas. Žinoma, patys teroristai čia buvo pateikti iš labiau žmogiškos pusės, kas bent kažkiek pagyvino peržiūrą ir privertė bent jau per jų prizmę suvokti aukštai sėdinčių vyriausybės pareigūnų impotenciją. Bet, deja, to nepakako, kad filmas būtų žvalus ir įtraukiantis.

Veiksmas vystomas labai lėtai, todėl peržiūra pabosta net neįpusėjus šios juostos rodymo laikui. Todėl labai abejoju, ar tokį filmą verta žiūrėti kino teatre, nes šiuo metu tikrai yra vertesnių dėmesio kino projektų. Manau, jog buvo tikrai galima sukruti labiau draminį žvilgsnį į šią tikrai įdomią situaciją, kurios epicentre atsidūrė paprasti žmonės ir nuostabaus balso savininkė, galėjusi pakeisti konflikto raidą.

Techninė juostos pusė

Muzika šiame filme irgi pernelyg nesužavėjo. Keista, nes visgi tai yra juosta, kurioje muzika ir dainavimas atlieka ne tokią mažą rolę. Visos kompozicijos man pasirodė vienodos ir per daug melancholiškos, jog kartais buvo galima pajusti lengvą užsnūdimą.

Operatoriaus Tobiaso Datumo atliktas darbas labai paprastas. Tai standartinis ir labai vientisas tokio tipo filmų operatoriaus žvilgsnis, kuris karts nuo karto sugebėjo susikoncentruoti ties tam tikromis smurto kupinomis detalėmis. Bet jų čia buvo labai mažai, todėl visumoje mums yra pateikiamas niekuo neypatingas kameros pateikimas.

Vaizdo montažas klaikus. Viskas vyksta chaotiškai, jog kartais tikrai yra labai sunku susigaudyti kas, kodėl ir kam tai vyksta ekrane. Siužetinė linija irgi ne tokia jau vientisa. Šokinėjimas nuo vienos scenos prie kitos paverčia kai kuriuos momentus į cirką, kuriame žongliruojama žiūrovų kantrybe. Garso montažui priekaištų neturiu. Reikiamuose šios juostos momentuose jis buvo sustiprintas, kad bent jau kažkiek filmo peržiūra būtų pagyvinta.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindiniuose filmo vaidmenyse pasirodė du mano labai mėgstami aktoriai, kurie, deja, nesugebėjo atsiskleisti taip, jog bent jau jų talentų dėka filmas būtų bent kiek geresnis.

Už dramą „Vis dar Elis“ „Oskarą“ pelniusi Holivudo diva Julianne Moore suvaidino vieną iš savo prastesnių rolių. Aktorė tikrai stengėsi ir ji buvo labai maloni akims filmo metu, tačiau jos personažas visiškai neatitiko to, ko buvo galima tikėtis iš tokio kalibro kino profesionalės. Bet čia ne Julianne Moore kaltė, o scenaristų, kurie nesugebėjo atskleisti aktorės vaidinamo personažo kaip asmenybės.

JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimui už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Paskutinis samurajus“ nominuotas japonų aktorius Kenas Watanabe irgi nesužibėjo. Labai gaila, jog tokiam talentingam aktoriui buvo patikėtas toks nykus vaidmuo. Jis visos juostos metu tik šypsojosi, žiūrėjo šuniuko akimis į Julianne Moore vaidinamą personažą ir neskleidė jokių emocijų, susiduriant akis į akį su teroristais. Manau, kad net ir patys kiečiausi vyrai pajutę grėsmę parodytų bent jau kažkokias emocijas, o ne stovėtų ir šypsotųsi.

Antraplaniuose vaidmenyse galima pamatyti puikų vokiečių aktorių Sebastianą Kochą ir dažnai visokius banditus vaidinantį meksikietį Tenochą Huertą, kuris atitinkamai ir čia suvaidino pagrindinio teroristo rolę.

Verdiktas

„Bel Canto“ – neišvaizdi techniniais sprendimais ir dramaturgijos prasme pernelyg savo siužetine linija sausa juosta, kurios nesugebėjo išgelbėti net ir tokie talentingi aktoriai kaip Kenas Watanabe ir Julianne Moore.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Idėja artėjančio Helovino vakarui: iki šiol šiurpą keliantis „Egzorcistas“ - kino ekrane (1)

Kasmet spalio mėnesį miestą neišvengiamai užvaldo Helovino dvasia. Parduotuvių vitrinas...

Aktorius R. Malekas yra kaip iš akies trauktas Freddie Mercury, bet kas iš tikrųjų dainuoja filme „Bohemijos rapsodija“? (11)

Muzikiniai filmai šiuo metu išgyvena aukso amžių – dar nespėjus nusivalyti ašarų po filmo...

Filmo „Siaubo festas" recenzija: šleikštulį, bet ne siaubą sukeliantis kino projektas

Atsakingas už siaubo trilerių „Mirties diena", „Pradink" ir keturių paskutinių...

Filmo „Pirmasis žmogus“ recenzija: emocionaliai jaudinanti biografinė drama, parodysianti kitą Neilo Armstrongo pusę (5)

Tapdamas pačiu jauniausiu kino istorijoje režisieriumi, pelniusiu prestižinį „Oskarą“ už...

Grupė „Queen“: prie ko čia mokslininkai, vabzdžiai ir filatelinė kontroversija?

Jau lapkričio 2 dieną į kino ekranus atkeliausianti biografinė juosta „Bohemiškoji rapsodija“...

Top naujienos

Situacija kardinaliai keičiasi: kauniečių šeima atgauna du atimtus vaikus (408)

Iš kauniečių šeimos gana keistomis aplinkybėmis atimti du vaikučiai grąžinami į šeimą. Tai...

Smulkusis prekybininkas palygino antkainius: mūsų iki 20 proc., didžiųjų – iki kelių šimtų (313)

Tris parduotuves Marijampolėje valdantis verslininkas tikina, kad nors už įsigytas prekes...

Skausmingas Šimašiaus sprendimas: apsispręsti padėjo nemalonių klausimų gausi apklausa (259)

Rugsėjo 19 – spalio 2 dieną rinkos tyrimų bendrovės „ Spinter tyrimai “ Liberalų...

Po daugelio metų stato pirmąjį modernų daugiabutį: tikisi privilioti jaunų specialistų (8)

Rokiškyje po 28 metų pertraukos turėtų iškilti pirmasis daugiabutis . Jį statysiančios verslo...

Skvernelis: deja, kvietimo priimti negaliu (495)

Opozicijos atstovams surinkus parašus antradienį šaukiamas nenumatytas Seimo posėdis , jame bus...

Dėl NATO karinių raumenų demonstravimo Maskva neslepia įtūžio (15)

Apie 50 tūkst. karių ketvirtadienį Norvegijoje pradės didžiausias nuo Šaltojo karo pabaigos...

Profesorius Stukas: kodėl reikėtų pradėti valgyti daugiau bulvių (117)

Vilniaus universiteto profesorius dr. Rimantas Stukas primena seniai žinomą tiesą – esame tai,...

Į Mančesterį grįžęs Ronaldo į sunkius kaltinimus už Atlanto reaguoja ramiai: esu laimingas vyras (3)

„Juventus“ žvaigždė Cristiano Ronaldo antradienį žengs į gerai pažįstamą Mančesterio...

Krepšininkas Mindaugas Kuzminskas patvirtino kalbas apie skyrybas ir atskleidė jų priežastį: stengiausi viską išsaugoti (358)

2017-ųjų liepos 6-ąją, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, krepšininkas Mindaugas...

Gyvai / DELFI TV Gyvai: kaip maitintis šaltuoju metų laiku, kad būtume sveiki ir nepriaugtume nepageidaujamų kilogramų? (9)

Atvėsus orams ir jau pamiršus karštas vasaros dienas, suprastėja nuotaika, puola peršalimo ligos,...