Tačiau po itin sėkmingai kino ekranuose pasirodžiusio tęsinio, visos istorijos finalo teko palaukti, nes studija „20th Century Fox“ kartu su režisieriumi privalėjo sustabdyti esminius filmavimo darbus dėl pagrindinio aktoriaus Dylano O‘Brieno, kuris atlikdamas triuką patyrė rimtą traumą.
Ir štai dabar, praėjus beveik dviems metams nuo antrosios dalies pasirodymo, į kino ekranus paskutiniam akordui sugrįžta milijonų žiūrovų pamilta frančizė, kurios trečios dalies metu kūrėjai žada atsakyti į pačius svarbiausius gerbėjus kamuojamus klausimus.
Apie ką mes čia...
Po to, kai Teresa išdavė visą bendražygių komandą, o Mino buvo paimtas į nelaisvę, Tomas, kartu su senais ir naujais bičiuliais, pasiryžta išlaisvinti savo draugą bet kokia kaina. Sugalvojęs planą, vaikinas net nenutuokia, kad jam teks ne tik stoti akis į akį su nenugalima „BLOGIO“ korporacija, bet dar ir nugalėti savo asmeninius demonus, kurie gali bet kurią akimirką pakenkti visai misijai.
Kūrinio turinys
Esu skaitęs visas tris „Bėgančio labirintu“ knygas, tačiau šįkart aš filmą vertinsiu ne kaip tikslią ekranizaciją, bet kaip ankstesnių dalį tęsinį. Manau, tai yra sąžininga, nes iš trečiosios knygos liko vos tik keli motyvai, kuriuos čia panaudojo filmo kūrėjai.
Pirmąjį filmą vertinau gana skeptiškai prieš jam pasirodant kino ekranuose, nes pasakysiu atvirai, 2014 metais mane jau tiesiog užkniso tos paaugliškos istorijos, kuriose visuomet yra pristatomas kažkoks vienas išskirtinis herojus, galintis sunaikinti visą sistemą arba kokį nors totalitarinį režimą.
Bet, kino ekranuose išvydus kaip buvo neblogai pasielgta su Jameso Dashnerio knyga, patikėjau, jog ši filmo serija tikrai turi potencialo. Ir nors pirmas filmas buvo visai įdomus dėl savo pakankamai šviežiai atrodančios idėjos (ypatingai tiems, kurie nebuvo susipažinę su romanu), tačiau jis man buvo kažkiek per nuobodus ir užtęstas. Trūko veiksmo, susišaudymų, kietai atrodančių blogiečių.
Žinoma, situacija pagerėjo pasirodžius antrajai daliai, kuri tapo savotišku išlikimo temos filmu su zombiais ir kitomis negandomis. Veiksmo buvo pakankamai daug, kas negalėjo nedžiuginti. Būtent todėl aš ir laukiau trečios dalies, kuri turėjo tapti ne tik pačiu epiškiausiu serijos filmu, bet ir suteikti gerą pramogą kine, tuo pačiu atsakant žiūrovams į kelis svarbius klausimus.
Laukimas buvo ne trumpas, teko laukti apie du metus tol, kol kino studija „20th Century Fox“ nuspręs mus nudžiuginti kvapą gniaužiančiu finalu. Ir iš dalies šio filmo kūrybinei komandai pavyko tą padaryti. Bet tik iš dalies. Ir tuoj paaiškinsiu kodėl.
Filmas prasideda labai kietai atrodančiu įvadu, kuris tęsiasi apie dešimt minučių. Bet, jeigu akyliau įsižiūrėsi į jį, pamatysi kitų dviejų žymių filmų detales. Netgi sakyčiau, ne detales, o vos ne kai kurių scenų atkartojimą. Ir kalbu, žinoma, apie „Pašėlusį Maksą: Įtūžio kelią“ bei „Greitus ir įsiutusius 5“. Tai gal ir nėra blogai, bet iš kitos pusės susidarė rimtas klausimas dėl visos juostos pateikimo. Nejaugi kino kūrėjai pasisėmė idėjų iš kitų filmų ir perkūrė tų filmų scenas? Tačiau pasižiūrėjus filmą suvokiau, jog taip ir buvo.
Kalbant dar apie veiksmą, noriu pasakyti, jog jo filme buvo. Ypatingai jis jautėsi pačioje pradžioje ir per paskutinį pusvalandį, tačiau jis buvo pateiktas pernelyg neatsakingai. Kalbu taip todėl, jog beveik vieną valandą mums tenka nuobodžiauti ir klausytis visiškai nereikalingų pokalbių bei stebėti idiotiškus juostos personažų sprendimus ir jų neapgalvotus ėjimus. Jeigu pašalinti kokias 5 scenas, kurios neturi reikšmės bendrai istorijai, filmo trukmė sumažėtų iki dviejų valandų ir tai leistų mėgautis šiuo filmu taip, kaip ir antrąja dalimi, o ne laukti, kada gi kažkas ką nors nužudys.
Galiausiai, tas laukimas priveda dar ir prie to, jog filmas praranda visą savo žavesį. Jis pavirsta į kitų žymių filmų kopijas kaip „Absoliutus blogis“, „Neįmanoma misija“, „Matrica“ bei „Doom“. Taip, taip, juostos pateikimas tam tikrais momentais primena kompiuterinių žaidimų modelį, kai reikia iš taško A pereiti iki taško B, kažką susprogdinti arba pavogti ir, žinoma, nužudyti norinčius tau pakenkti priešininkus. Atvirai, tai pabosta net neįpusėjus.
Siužetinė linija yra primityvi. Nes visa istorija sukasi aplink vieno iš pagrindinių herojų draugų gelbėjimą. Neapgalvoti sprendimai, kurie gali pakenkti kitiems, pagrindiniam personažui Tomui tiesiog nerūpi, nes jis nori išgelbėti tą vienintelį savo draugą Mino. Atrodo, kad jis jam jaučia kažką daugiau, nei tiesiog draugystę. Bet tebūnie. Taip pat filme yra pateiktas visas „BLOGIO“ vidus, struktūra ir labai gražiai atrodantis paskutinis gyvųjų miestas. Tai man labiausiai ir patiko. Viskas čia pateikta įdomiai ir preciziškai.
Deja, to paties negaliu pasakyti apie personažus, kurių motyvai nėra iki galo aiškūs, o ir jie patys dvejoja dėl savo veiksmų. Visos juostos metu nė vienas herojus neatsiskleidžia, todėl net nesinori dėl jų pergyventi, net jeigu kažkuris iš jų mirtų. O tai yra labai blogas ženklas. Žiūri filmą ir tau yra nusispjaut ant geriečių. Bet tą patį pasakyčiau ir apie antagonistus. Nykūs ir neįdomūs blogiečiai, kurių motyvai taip pat nėra iki galo paaiškinti. Tiesiog jie yra filme, jie yra blogi, vat tiek ir žinių.
Tiesa, kalbant dar apie personažus, kūrėjai pateikė šiek tiek staigmenų tiems, kurie nėra skaitę knygų. Kas per staigmenos, nesakysiu, bet tikrai liksite nustebę. O iš tos nuostabos iškils nemažai loginių klausimų. Bet čia aš nieko nepasakosiu, nes bus ne taip smagu žiūrėti.
Apibendrinant, noriu pasakyti, jog filmas man visgi paliko neblogą įspūdį. Matyt dėl to, jog finalas nebuvo padalytas į dvi dalis, kaip atsitiko su kitais panašaus pobūdžio projektais, o viskas buvo sukišta į vieną šiek tiek ilgesnę dalį. Kaip finalui, šis filmas tikrai atliko savo funkcijas ir leido patirti neblogą pramogą kine, nors jame ir nebuvo atsakyta į keletą esminių klausimų dėl pačių vaistų, o tik nurodytas priešnuodis. Bet tiek to. Tikrai logiškai užbaigta istorija, kuri tikiuosi po kelerių metų neprasitęs.
Techninė juostos pusė
Žinote, kas mane labiausiai nustebino šiame filme? Ogi specialieji efektai. Tikrai nesitikėjau išvysti pakankamai gerų ir kokybiškų efektų. Visgi ankstesni filmai vizualiai atrodė prasčiau. Taip pat gerai pasidarbuota buvo ir su aplinka. Tiek dekoracijos, tiek post apokaliptiniai herojų kostiumai ir miestiečių apranga leido pamatyti skirtumus tarp socialinių žmonių luomų taip, lyg stebėtume „Matrica“ per dvi prizmes. Dėl grimo irgi neturiu priekaištų – zombiai atrodė labai kraupiai.
Muzika juostai suteikė epiškumo jausmą, todėl čia ties garso takeliu buvo pasidarbuota labai gerai. Tik vienas bet. Kartais muzikinės kompozicijos labai priminė „Pašėlusio Makso“ garso takelį. Nejuokauju. Kai filmo pradžioje rodė traukinio gaudynių sceną ir išgirdau vieną muzikinę kompoziciją, pagalvojau, jog žiūriu mano minėto 2015 metų filmo tęsinį.
Pakankamai gerai vertinu ir kameros darbą. Operatorius Gyula Padosas leido iš labai arti pasinerti į baisų post apokaliptinį pasaulį, patirti siaubo akimirkas bėgant nuo zombių ir puikiai kameros dėka pristatė futuristinį pasaulį. Jau nekalbu apie veiksmo scenas, kurios buvo nufilmuotos tikrai įdomiai.
Garso montažas – stiprus, ypač tose scenose su zombiais. Vaizdo montažas pakankamai malonus akims. Filmas koncentruojasi ties viena pagrindine siužetine linija ir keliomis šalutinėmis, todėl jo veiksmas nėra toks chaotiškas, kaip gali atrodyti pamačius paskutines scenas ir kovą dėl išlikimo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Dylanas O‘Brienas, kuris patyrė traumą filmuodamasis vienoje iš svarbesnių scenų šiame filme, suvaidino blankiai. Tiksliau, tai nebuvo tas personažo pateikimas, kurio mes taip laukėme ir tikėjomės, pasižiūrėjus ankstesnes dalis.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodęs Thomasas Sangsteris bandė kažką vaidinti, bet kartais atrodė, kad jis tiesiog persistengia su dramatizmu. Kaya Scodelario, nors ir kokia žavi mergina, bet vaidino kaip kokia nors Kristen Stewart. Be emocijų, kaip medis. Nenoriu aš jos įžeisti, bet tikrai, visiškai be jausmų ir užsivedimo.
Lee Gi-Hongas, kurio personažo Mino taip ieškojo visą filmą, neparodė nieko ypatingo, dėl ko pagrindiniams herojams reikėjo jį gelbėti. Tuščias ir neįdomus herojaus pateikimas.
Filme taip pat vaidino Jacobas Loflandas, Dexteris Dardenas, Nathalie Emmanuel ir Rosa Salazar.
Iš vyresnių aktorių gvardijos filme galėjome pamatyti Aidaną Gilleną, kuris visiems žinomas iš „Sostų karų“ serialo, bei puikią ir visiškai savo potencialo neišnaudojusią Patricia Clarkson. Prie jų buvo prisijungęs senai kino ekranuose matytas Barry‘is Pepperis ir „Bręstančio blogio“ žvaigždė Giancarlo‘as Esposito.
Iš aktorių, kurie nustebino savo buvimu, tapo Waltonas Gogginsas bei Willas Poulteras. Tokia maloni staigmena iš kūrėjų pusės. Suvaidino jie gerai, nors ir pasirodė tik trumpam.
Verdiktas
„Bėgantis labirintu: vaistai nuo mirties“ – pakankamai išvaizdžiai atrodanti režisieriaus Weso Ballo sukurtos trilogijos pabaiga, kurios didžiausiais pliusais tampa kokybiški specialieji efektai, nuostabi ir epiškumo jausmą suteikianti muzika, įdomus post apokaliptinio pasaulio pateikimas ir visai kietai atrodantis veiksmas, sugebėjęs užgožti nuobodžias ir nereikalingas primityviai vystomos siužetinės linijos akimirkas.
