Na, o po tokio galingo sugrįžimo, jis pradėjo aktyviau vaidinti, o taip pat neužmiršo ir apie savo režisūrinius planus. Tad po beveik dešimtmečio nuo jau paminėto kino hito pasirodymo, Melas Gibsonas sugrįžta su dar vienu efektingu projektu „Aukščio įkaitai“. Kas iš to gavosi? Tuoj atsakysiu.
Apie ką mes čia…
JAV maršalų tarnybos pareigūnei Madelin Haris yra patikėta itin svarbi užduotis – ji privalo pristatyti į teismą svarbų mafijos bylos liudininką Vinstoną. Ir, kad planas pasisektų, pareigūnė yra priversta skristi mažu lėktuvu per Aliaskos sniegynus su nemenką patirti turinčiu pilotu Derilu. Tačiau ji net nenutuokia, jog šis iš pažiūros paprastas, bet veiksmingas planas netrukus pavirs į tikrą išgyvenimo kovą, kurioje gali nukentėti visi lėktuvo kabinoje esantys žmonės.
Kūrinio turinys
Žinote koks yra didžiausias šio įtempto siužeto filmo minusas? Jo anonsas. O taip, anonse yra „išspoilinama“ tam tikra paslaptis, dėl ko eidamas į kiną žiūrovas jau žino, kas yra kas. Todėl nuoširdžiai raginu jo nežiūrėti, nes kitaip prarasite dalį susidomėjimo šiuo projektu. Bent jau man taip buvo, nors, aišku, gavau visai pakenčiamą laiką kine su šiuo šabloniškai sukaltu ir nuspėjamu išlikimo temą gvildenančiu trileriu.
Kalbant apie temą, tai taip, ji nėra nauja, nes mes jau turėjome ne vieną gerą projektą apie dramatiškus įvykius ar kokią nors nepavydėtiną situaciją skrendant lėktuvu. Ir šis naujas Melo Gibsono surežisuotas filmas iš dalies atkartoja tai, ką mes jau matėme anksčiau, bet tuo pačiu smarkiai nuleidžia kokybės kartelę pačioje temoje. Pati juosta, aišku, atrodo kažkiek gimininga tokiems žymiems trileriams kaip „Naktinis reisas“, „Skrydžio planas“ ir „Non-Stop“, bet su vienu labai ryškiu akcentu – lėktuvo kabinoje yra vos tik trys asmenys, kurie ir tampa visos šios istorijos pamatu.
Be kažkiek įtemptos siužetinės linijos ir kai kurių naiviai nenuspėjamų sprendimų, žiūrovas dar gauna pakankamai prastai išdirbtus veikėjus. Bent jau kalbant apie jų tipažus, tai šablonas, pagal kurį jie buvo nulipdyti, buvo išnaudotas visai prastai. Tikiuosi suprantate, jog sukurti kažkokius ypatingus personažus nėra labai jau paprasta užduotis, džiūgauti vien dėl to, jog kiekvienas iš lėktuve skrendančios trijulės turėjo šiokį tokį siužetinį pamatą, man taip pat nesinorėjo. Pamatą, kuris leido jiems įvykdyti paprastas, nuvalkiotas, bet kartu pakankamai svarbias funkcijas siužetui.
Nieko daugiau nesakysiu, nes aš ne filmo kūrėjas ir aš neišplepu dalykų, o tik raginu įvertinti šį trilerį tik tuo atveju, jeigu mėgstate lėktuvų temą. Tiesa, kaip ten bebūtų, ši juosta sugeba kažkokiu tai keistu būdu prikaustyti prie ekrano, kad žiūrovas per pusantros valandos filmo trukmės laiką negalėtų sėdėti ramiai dėl įtampos ir ekrane vyraujančios, bet itin nuspėjamos, intrigos.
Techninė juostos pusė
Didžiausias šios juostos koziris, kalbant apie techninę pusę, kameros darbas ir vaizdo montažas, nes režisierius su komanda turėjo sutelkti visą dėmesį į tai, kas vyko lėktuvo kabinoje. Ir dar visai tai turėjo pateikti tokiu būdu, kad žiūrovui būtų įdomu stebėti į nepavydėtiną situaciją patekusius žmones. Garso takelis nieko neypatingas, o tik papuoštas įtampą skleidžiančiais muzikiniais skambesiais, kurie būdingi panašaus tipo trileriams. Meninis apipavidalinimas tvarkingas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aišku, pagrindiniu filmo veidu tapo Markas Wahlbergas, kuris kaip ir visuomet atliko charizmatiško personažo vaidmenį. Ar jis čia gerai vaidino? Nepasakyčiau, bet visumoje įtikino savo veikėjo tipažu. Labiausiai vaidyboje pasistengė britė Michelle Dockery, kuri spinduliavo ne vien asmeniniu šarmu, bet ir pademonstravo ekrane savo kaip visai geros draminės aktorės talentą. Topheris Grace’as buvo neblogas, bet ne toks ryškus kaip paminėtos pagrindinės filmo žvaigždės.
Verdiktas
„Aukščio įkaitai“ – tiesiog techniškai tvarkingai sukaltas ir įtampos nestokojantis, pakankamai banalus savo tema, bet tuo pačiu nuspėjamas trileris, kuris visiškai neprailgsta, dovanodamas žanro gerbėjams efektingai atrodančią, netikrovišką, vienkartinę kino pramogą. Tačiau kartu, čia pats prasčiausias Melo Gibsono kaip režisieriaus karjeros projektas.