Apie ką mes čia...
Ką tik pagimdžiusi savo trečiąjį vaiką, Marlo palūžta. Ji nesusitvarko su savo atžalomis, neprižiūri namų, nesugeba rasti bendros kalbos su vyru, ir, kas blogiausia, ji net negali susitvarkyti pati su savimi. Todėl į beviltišką padėtį įspausta Marlo nusprendžia pasinaudoti naktinės auklės paslaugomis. Taip jos gyvenime atsiranda paslaptinga auklė Tulė...
Kūrinio turinys
Scenaristės Diablo Cody darbais galima žavėtis, galima jų netoleruoti, tačiau ši moteris puikiai kurti moka paprastas ir labai tikroviškas istorijas apie eilinius žmones, įspaustus į savo gyvenimo rėmus, iš kurių tiesiog neįmanoma pasprukti. Ir ši nauja jos istorija būtent ir yra apie vieną didžiausių problemų – rutiną, kuri nepastebimai atkeliauja į kiekvienos santuokos namus ir iš vidaus naikina visa tai, kas kadaise buvo gražu.
Filmo siužetinė linija sukasi aplink pogimdyvine depresija sergančią moterį, kuri nesugeba naktimis užmerkti akių, nes reikia pamaitinti ką tik gimusį vaiką, o išaušus naujai dienai, jai tenka tvarkytis su kitais savo šaunuoliais – keistu ir hiperaktyviu sūnumi bei jau į paauglišką amžių greitai įžengsiančia dukra. Ir nors ji labai myli savo vaikus, tačiau kiekvieną dieną jie vis labiau ją erzina. Būtent dėl to ji ir nusprendžia pasamdyti naktinę auklę. Ir šis filmas yra būtent apie ją.
Būtent veikėjai ir jų veiksmai šiame filme sudaro svarbiausią pamatą, o ne išties tikroviška ir labai savo pateikimu atstumianti istorija. Ir Tulė yra viso šio pasakojimo vinis. Per jos prizmę mes matome tikrąjį pagrindinės herojės Marlo paveikslą, nes ji atspindi moters gyvenimą prieš penkiolika metų, kol ji buvo laisva kaip paukštis ir galėjo mėgautis visais gyvenimo duotais malonumais.
Tulė taip pat demonstruoja ir nepriklausomos moters paveikslą, kuri yra pasiryžusi užkariauti pasaulį viena, be niekieno pagalbos. Bet mes visi žinome kaip būna iš tiesų. Daug planų, daug laiko, o galiausiai atsiduri tarp puodų ir klykiančių vaikų. Ir čia ne aš taip sugalvojau. Tai, beje, filme akcentuojama kelis kartus. Todėl manau, jog scenaristė norėjo pabrėžti itin svarbų niuansą – jeigu nori, eini ir darai, nelauki, kol kažkas už tave tai padarys, arba pasirenki paprastesni būdą – pasiduodi ir gyveni nepilnavertišką gyvenimą, kuris po kelių metų galės įvaryti depresiją.
Žinoma, be Tulės ir jos įdomaus pateikimo, daug dėmesio buvo skirta ir ją pasamdžiusiai mamai. Visgi per Marlo perspektyvą buvo atskleistas ir visas tiesiog „nuostabiai“ atrodantis gyvenimas tapus mama su įvairiausiais siurprizais. Atvirai pasakius, pamačius tokį stulbinančiai autentišką vaizdą, kažkaip net suabejojau, ar norėčiau turėti vaikų.
Nes man būtų skaudu eiti į darbą ir palikti savo mylimą žmogų tam košmarui, kurį jai teks išgyventi mažiausiai kelerius metus.
Taip, taip. Dažnai vyrai nesuvokia, su kokiais netikėtumais moterims tenka susidurti kiekvieną dieną. Filme tai pabrėžiama. Todėl juostą verta pamatyti ir vyrams, kurie galbūt galvoja, jog motinystės atostogos - lyg kurortas.
Stipresniais momentais filme tampa ir labai taiklūs bei kartais prajuokinantys dialogai, smagios ir ne itin gerai nuteikiančios situacijos bei pati pabaiga. Aš nenoriu nieko čia išpasakoti, bet nesitikėjau tokios pabaigos. Ji iškėlė filmą į visiškai kitokį lygį. Ir tai buvo neįtikėtinai nuostabu. Net dramose galima sulaukti tokių siužetinių vingių.
Manau, daug čia kalbėti tikrai nereikia. Filmas vertas peržiūros, ir ne vienos. Tai pamokanti ir labai puikiai visus motinystės niuansus atskleidžianti drama, kuri nors ir žiūrisi šiek tiek sunkiai, bet neprailgsta.
Man tai geriausias Diablo Cody parašytas scenarijus ir vienas geriausių režisieriaus Jasono Reitmano darbų, kuris tikiuosi kitų metų pradžioje bus atitinkamai įvertintas JAV kino meno ir mokslo akademijos narių.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas irgi pradžiugino. Tai juosta, kurioje staigus montažas labai puikiai tiko kiekvienoje rodomoje scenoje, norint pateikti žiūrovams visą gyvenimiškos rutinos esmę pagreitintu režimu. O kai prie to dar prisideda vaizdingas kameros darbas, sugebantis apčiuopti visokiausias smulkmenas, viskas įgauna dar daugiau natūralių bruožų.
Muzika juostoje irgi gera. Ypatingai man patiko pasivažinėjimas į Brukliną, kurio metu buvo pakeista labai daug dainų. Iš geresnių muzikinių kompozicijų paminėčiau Rufuso Wainwrighto dainą „Tiergarten“ ir grupės The Velvet Undergound kūrinį „Ride into the Sun“.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorė Charlize Theron, kuri jau antrą sykį po juostos „Jauna pilnametė“ bendradarbiauja su režisieriumi Jasonu Reitmenu ir juostos scenariste Diablo Cody, atliko vieną geriausių savo karjeroje vaidmenų. Aš nejuokauju. Manau, jog už šį savo vaidmenį ji privalo gauti bent jau nominaciją „Oskarui“.
Tai buvo tiesiog neįtikėtina aktorės transformacija ir pakankamai didžiulis atsidavimas vaidmeniui, jog visos juostos metu galėjome mėgautis ne tik natūralia jos vaidyba, bet ir pergyventi dėl jos, lyg tai būtų mums artimas žmogui.
Iš antraplanių aktorių pagirčiau Tulės vaidmenį atlikusią Mackenzie Davis. Gera rolė ir geras personažo pateikimas. Ronas Livingstonas ir Markas Duplassas taip pat įtikino savo vaidinamais personažais.
Verdiktas
„Auklė Tulė“ – tiesiog neįtikėtinas aktorės Charlize Theron benefisas, su kuriuo ji jau dabar gali pretenduoti į „Oskarus“ geriausios aktorės kategorijoje.
Be stiprios vaidybos, juosta taip pat žavi labai natūraliai pateikta istorija apie motinystės problemas, taikliais dialogais apie gyvenimo prasmę, kurie sugeba pagyvinti slogią atmosferą turinčią visumą, ir, žinoma, keliais gudriai apgalvotais techniniais niuansais, leidusiais dar labiau patirti pasakojimo autentiškumo jausmą.
Filmo anonsas:
