Šiandien jūsų dėmesiui siūlome interviu su teisininku, rašytoju Justinu Žilinsku, prieš keletą metų išleidusiu knygą “KGB vaikai”.
- Jūsų romane “KGB vaikai” labai stiprus 1996- ųjų m. pasaulio įvaizdis, tačiau pagrindinis siužeto variklis – į dviejų jaunų žmonių pasaulį atklydęs KGB šešėlis. Kodėl pasirinkote būtent KGB motyvą?
- Matyt, dėl to, kad toji paauglių karta, kuri sąmonėjo su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu, jau buvo pramokę pagrindinių sovietmečio gyvenimo taisyklių - yra dalykai, apie kuriuos kalbama tik labai siauruose ratuose ir gerai apsidairius. Ir taip daroma todėl, kad yra KGB, kurio reikia saugotis. Vėliau ši karta jau buvo skaičiusi ir tremtinių, rezistentų pirmuosius atsiminimus. Tad motyvas atėjo tiesiog savaime, nuo pat pirmos eilutės. Kita vertus, toji KGB grėsmė daugeliui jau buvo „fantominė“, t.y. tik vienetai tuos kgbistus buvo matę ar turėję su jais tiesioginių reikalų.
- Sovietiniu laikotarpiu buvote vaikas, vėliau nepriklausomybės atgavimą stebėjote kaip paauglys – kaip atsimenate tą sovietinį pasaulį? Koks KGB įvaizdis išlikęs jūsų atmintyje?
- Nebuvau iš atvirų disidentų šeimos, nors mama dar antroje klasėje išaiškino, kad esame okupuoti, kai parlėkiau namo šaukdamas: „mama, ar žinai, kada įvyko Spalio revoliucija?“, ką viena iš mokytojų mums su begaliniu aplombu išdėstė. Ir vaikiškose „diskusijose“ tos temos išlįsdavo, kieno tėvai Amerikos radijo klauso, o kieno – kgbistai ar komunistai. Kai 1988 m. patekau į vieną pirmųjų apsikeitimų tarp Lietuvos ir VFR moksleivių, mums prie grupės prikabino nematytą „specialistę“, kurios kitaip ir nevadinom kaip - KGBistė.
Labai ant jos siutome, nes kai vienoje gamykloje davė be galo gražių tušinukų, ji visus susirinko sau... Mokykloje ir kitur istorijų apie KGB visokių buvo girdėta - juk pas mus mokėsi A. Terlecko sūnus...
O Vakarai pirmiausia atrodė kaip gausos šalis - iš ten ateina tie neįtikėtino ryškumo ir gražumo daiktai. Turbūt keisčiausia, kad vaikiškoje galvelėje kažkokiu būdu gebėjo sugyventi teiginiai, kad ten yra daug nuostabių daiktų, bet vis tiek ten labai sunku ir sudėtinga, gi nemeluoja televizorius apie baisybes, kurios ten dedasi - engia darbininkus, karą planuoja... Disidentizmo ženklus liesdavau jų net nelabai jausdamas. Pavyzdžiui, visada labai mėgau istoriją ir, žinoma, lietuvių karus su kryžiuočiais. Kai Lietuvoje buvo minimos kažkurios Vytauto mirties ar gimimo metinės (Trakuose berods, po to ir suėmimų buvo), kaimynai turėjo fantastišką ranka perpieštą plakatą su Vytautu ir dviem lietuvių kariais. Kiek kartų tą plakatą kopijavau, aiškindamasis karių aprangą!
- Kokį poveikį, jūsų nuomone, KGB suformavo mūsų visuomenėje? Ar jaučiate šios struktūros „paveldą“ ir šiandien?
- KGB buvo „tik“ represijų instrumentas, bet be visos sovietinės sistemos jos poveikio matuoti neįmanoma. Mano galva, poveikis buvo žiaurus, pirmiausia, kirtus per orumo sunaikinimą, per žmogaus parklupdymą prieš visagalę valstybę, „tylėk, nesikišk“, negink savo teisių, nes gausi per galvą - tai juk būtent iš tų laikų. Gyventi dvigubą gyvenimą - vienoks viešumoje, kitoks – namuose - irgi iš ten. Kai dabar matau, kas dedasi Rusijoje - juk ten vėl atsirado jau „tikrų“ politinių kalinių - teisiamų ne už, tegul ir išgalvotus, kriminalinius nusikaltimus, o už „mitingų tvarkos nesilaikymą“ ir gaunančių 3 metus laisvės atėmimo! Priminsiu, jog A. Rybakovo „Arbato vaikuose“ Saša Pankratovas pradžioje gauna „tik“ 3 metus tremties - tas KGBistinės tradicijos atgimimas varo šiurpą.
- Šiandien dažnai bandoma sukurti KGB, kaip įprastinės valstybės saugumo tarnybos, įvaizdį, o KGB darbuotojai dažnai savo elgesį ir pasirinkimus aiškina tuomet galiojusia įstatymine tvarka. Ką apie tai manote, ar galima sutikti, jog pasirinkimo nebuvo?
- Čia turbūt reiktų skirti du dalykus: pirmasis - savanoriškas ėjimas dirbti į KGB. Jeigu jau nuėjai, reiškia, turėjai pasirinkimą. Jeigu matei, kad daro kažką neteisingą ar neteisėtą, taip pat turėjai pasirinkimą, nors jis galėjo ir atnešti neigiamas pasekmes. Man regis, buvo tik saujelė žmonių, kurie KGB laikė „normalia“ institucija, visi kiti puikiai žinojo jos prigimtį, jos bijojo ir taip toliau. Išplautos smegenys - dar kita istorija. Be to, juk puikiai žinome, kad KGB „bendradarbiai“ gaudavo visokių lengvatų, karjeros galimybių, spec. parduotuves ir pan. Antrasis - sulūžti prieš KGB, kai tampi jos veiklos objektu, t.y. - kai esi verbuojamas, ypač šantažo ar panašiu būdu. Tada irgi turi pasirinkimą, tik jis - gerokai sudėtingesnis ir jame daug mažiau savanoriškumo - kartais juk tikrai žmones prispausdavo, prispausdavo žiauriai, naudodamiesi ir jų klaidomis, ir sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis. Visa kita – dūmų uždanga.
- Bet ar tuomet tai nereikštų, kad poreikis skleisti tokias dūmų uždangas byloja apie tam tikrą gėdos, ar kaltės jausmą?
- Vėlgi, aš neatmetu, kad buvo žmonių išplautomis smegenimis, nuoširdžiai tikinčių, kad KGB daro gerus darbus, kovodama su sovietinio režimo priešais, ypač vėlyvoji KGB, ta, apie kurią kalbama filme, ne stalininė. O kad buvę bendradarbiai dabar jaučiasi nemaloniai ir ieško pasiteisinimų - irgi suprantama, niekas nenori būti neteisus, smerkiamas ir pan. „Tokie buvo laikai“, „reikėjo galvoti apie šeimą“, ir t.t.
- Kalbant apie KGB vienas didžiausių iššūkių yra įvertinti praeitį ir toje praeityje dominavusias personas. Ar jūsų nuomone šiuo atveju yra reikalinga išklausyti abi puses, ypač dabar, kai Lietuvoje vėl sustiprėjo grėsmės, ateinančios iš Rusijos, nuojauta. Kokį poveikį tai gali turėti?
- Aš nemanau, kad antroji, t.y. - KGB pusė, turi ką nors pasakyti, išskyrus pasiteisinimus. Darbas KGB yra ir turi likti dėme - ar jis buvo iš kvailumo, ar iš karjerizmo (ypač!), net jeigu mėginai būti „padoresnis“ KGBistas - kurią nuplauti galima tik nuoširdžia atgaila, juolab, kad pasisakyti, kad dirbai/bendradarbiavai šansai buvo suteikti visiems. Kas kita, kaip sakiau, kai žmogus būdavo palaužiamas - čia jau galima daryti tam tikras nuolaidas. Ir, kalbant apie tuos operatyvinius darbuotojus, ypač aukštesnio rango, aš esu beveik tikras, kad „buvusių“ nebūna - bent jau ta prasme, kad tokia organizacija visada gali surasti, kaip juos spustelėti.
- Ar mes skiriame pakankamai dėmesio mūsų istorinei praeičiai? Kartais susidaro įspūdis, kad nepatogias temas tiesiog apeiname ir iškeliame tik tas, kuriose norime atrodyti geriau. Galbūt ir apie KGB kalbame kiek pašnibždomis, nes joje dirbo ganėtinai daug ir pačių lietuvių. Ar nemanote, kad vengiame kalbėti šia tema? Jei taip, tai kodėl? O galbūt atvirkščiai– kalbėti apie praeitį nebeaktualu?
- Dėmesio istorijai mes lyg ir skiriame daug, bet būtent - nepatogias temas mes apeiname. Apie KGB - kalbama, bet štai Holokaustas ir ypač lietuvių vaidmuo tame, kad Lietuvoje neliko 90 procentų bendrapiliečių žydų, - apie tai ne tik, kad nekalbame (išskyrus oficialius minėjimus), šį faktą tiesiog norime pamiršti (geriausiu atveju).
Teisingai pastebėjote, mes taip pat nelabai norime prisiminti, kad KGB tais pačiais prižiūrėtojais ir tardytojais taip pat dirbo ir lietuviai, kad po 1940-ųjų okupacijos lietuviai plūste plūdo į komunistų partiją. Galvoti, kad esi auka - visada lengviausia. Tad kalbėti apie praeitį nepaprastai aktualu, tik štai kalbėti reikia nemeluojant, kalbėti reikia objektyviai, net jeigu dėl to ir skaudės, bus gėda, nejauku. Kitaip - Putino Rusijos kelias, tik tautinėmis spalvomis grįstas.
- Paradoksalu, kad disidentai kaip tik nenori būti laikomi aukomis
- Manau, todėl, kad disidentai jautė savo veiklos prasmę, jie žinojo, kad aukoja savo gyvenimus, tačiau tai darė sąmoningai ir prasmingai, todėl jiems nereikia už nieko slėptis, svarstyti apie „tokius laikus“.
- Praeičiai vis labiau tolstant nepriklausomybės atgavimo judėjimai, disidentinė veikla, KGB institucija – visa tai tampa bendru tautos naratyvu, vienu bendru didelės grupės žmonių pasakojimu. Kaip vertinate jūs asmeninės istorijos vertę kolektyvinio pasakojimo kontekste?
- Asmeninė istorija, mano manymu, yra kertinis akmuo, nes būtent asmeninės istorijos veikia, būtent su asmeninėmis istorijomis mes gebame susitapatinti. Kolektyvinis pasakojimas visada atitraukia, apibendrina, teoretizuoja, nužmogina. Štai tuo man labai patiko jūsų filmas, kad jame yra net kelios asmeninės istorijos - manyčiau, tai - labai didelė jo stiprybė. Ne veltui žmonija turi mitus, kurie pasakoja ne abstrakcijas, o labai konkrečius siužetus, amžinai artimus, amžinai svarbius.
- Kokie jūsų įspūdžiai apie filmą „Aš už tave pakalbėsiu“?
- Man labai patiko. Pradžioje lyg ir atrodė, kad bus įprastinė dokumentika, bet paskui, ypač toji tardytojo ir disidento ‚draugystė“ (Dieve brangus, kokia kalba, koks formalumas!), monetų kolekcionieriaus sulaikymo scenos atkūrimas dabartiniuose interjeruose, disidento žmonos mizanscena - tikrai puiku. Ir tie palikti atviri klausimai, nemoralizavimas, neapibendrinimas - peržiūrėjęs tokį filmą dar porą dienų apie jį mąstai.
- Pabaigai - ar savo kūrybiniuose planuose ketinate grįžti prie KGB temos?
- Planai, žinoma, visada gali pasikeisti, bet prie sovietinio KGB laiko - kol kas ne, o prie jų paveldo ar „perėmėjų“ - greičiausiai taip.
Filmo „Aš už tave pakalbėsiu“ anonsas:
