Apie ką mes čia…
Išsiskyrusi dviejų vaikų mama ir puiki dėstytoja Kler vieną dieną nusprendžia pasinerti į virtualų bendravimą su beveik perpus jaunesniu vyru Aleksu. Penkiasdešimtmetei moteriai šis nekaltai atrodantis flirtas priduoda pasitikėjimo savimi, tačiau Aleksui po kelių dienų neįpareigojančio bendravimo norisi ją pažinti labiau. Neturėdama kitos išeities, Kler pasisavina nepažįstamos merginos nuotrauką ir pasako, jog jai dvidešimt ketveri. Nieko neįtardamas, vyras vis labiau klimpsta į Kler sugalvotą melą. Tačiau kas bus, kai viskas išaiškės? Apie tai apsvaigusi nuo jaunesnio vyro dėmesio Kler net nepagalvojo.
Kūrinio turinys
Filmai apie socialinius tinklus ir bendravimą juose tikrai nėra jokia naujovė. Turėjome mes puikų psichologinį trilerį „Pasitikėjimas“, kuriame kalba ėjo apie apsimetėlį pedofilą, itin puikią socialinę Spike Jonze režisuotą dramą apie visai netolimą mūsų ateitį pavadinimu „Ji“, italų dramediją su ganėtinai taiklia potekste „Tobuli melagiai“, šiurpą keliantį trilerį „Atjungimas“, įtampoje laikantį nenuspėjamą trilerį „Paieška“ bei rimtą rusų dramą „Žinutė“, kuri leido suprasti, kiek mes esame prisirišę prie savo mobiliųjų prietaisų. Ir dabar metas atėjo prancūzų kinui, kuriame yra nagrinėjama aklo bendravimo internetu tema iš vyresnio amžiaus žmogaus perspektyvos.
Asmeniškai man, šis filmas gal ir nepadarė labai didelio įspūdžio, atsižvelgus į bendravimo internetu temą, nes kaip matote, esu paminėjęs nemažai geresnių filmų už šį. Tačiau visumoje, ši juosta privertė mane įsitraukti į pagrindinės herojės bendravimo pradžią, vidurį ir netikėtą kulminaciją viso to, ką ji pradėjo pasitelkdama melą. Įdomiausia čia yra tai, jog mums pateikiamas žmogus, kuris anksčiau buvo visiškai nelinkęs tokiam bendravimui, kokį mes čia matome, bet palaipsniui, įgavus pagreitį, jis lyg paragavęs heroino pradedantysis narkomanas nori dar. Ir šiuo atveju šis žmogus įklimpsta į socialinius tinklus norėdamas pasijusti svarbesniu ir gauti norimo dėmesio. Tad, jeigu galima būtų apibūdinti šią juostą keliais žodžiais, tai būtų taip – „Filmas apie vyresnio amžiaus moterį, kuri nori vėl pasijusti moterimi ir būti geidžiama“.
Ir tai, žinokite, tikrai paperka. Filme labai puikiai yra manevruojama ties pagrindine heroje ir jos asmeninėmis problemomis. Tikras dėmesys, šiluma, noras būti pastebėtam aplinkinių... Daugelis iš mūsų to irgi nori, ir kai to negauna, pradeda ieškoti savyje visokių minusų, kurių, tiesą sakant, net ir nėra. Bet kompleksai ir vienišumas paima viršų ir žmogui tenka ieškoti kitokių sprendimų. Vienas iš jų – kreiptis pas specialistus. Kitas – bandyti keistis. Ir filme to irgi yra.
Kler – tai stipri, bet tuo pačiu trapi moteris, kuriai reikia to vyriško dėmesio, nes jeigu ji to negaus, ji nuvys kaip gėlė. O jaunasis Aleksas yra jos energijos ir grožio šaltinis, kuriam taip pat reikia savotiško dėmesio. Kitokio nei subrendusiai ir gyvenimo mačiusiai moteriai, bet visgi reikia, nes jis gyvena jausmais. Tokia skirtingų personažų priešprieša tampa išties puikiu varikliu šiam pasakojimui. O kas maloniausia, jog nuspėti vieną ar kitą personažų žingsnį nėra taip ir lengva. Be jų, yra ir kitų herojų, kurie pakankamai harmoningai papildė bendrą siužetinės linijos plotmę.
Visumoje – nenuobodus, gerus dialogus ir nebanalias mintis savyje sukaupęs filmas, kuris turi labai autentišką šiuolaikinio žmonių bendravimo socialiniuose tinkluose veidą. Tad jeigu Jums patinka ne vien tik Holivudo siūlomi filmai, kuriuose netrūksta didesnės pompastikos, bet ir Europos kinas, šis filmas kaip tik Jums. Jis ne tik leis greitai įsijausti į autentiškai atrodančią atmosferą, bet ir leis iš šono pamatyti itin natūraliai vystomus kelių žmonių gyvenimo užkulisius.
Techninė juostos pusė
Iš techninių aspektų galima būtų išskirti garso takelį, kuris pridavė pakankamai niūrios atmosferos, bei kameros darbą, kurio dėka buvo užčiuopti patys svarbiausi siužetinės linijos elementai. Garso ir vaizdo montažas – tvarkingai atlikti, todėl nėra prie ko prikibti. Ir šiaip, filmas žiūrisi pakankamai maloniai dėl pasirinktos spalvų paletės.
Aktorių kolektyvinis darbas
Viena geriausių šių dienų prancūzų aktorių Juliette Binoche kaip visuomet demonstruoja itin stiprią vaidybą. Nepamenu, kada ši „Oskarą“ laimėjusi aktorė vaidino prastai. Čia ji buvo fantastiškai natūrali ir įtikinama kiekvienoje savo scenoje. Jai talkinantys Francoisas Civilas ir Nicole Garcia irgi pasistengė suvaidinti kuo įmanoma geriau, tačiau jų charizma nė iš tolo neprilygo pagrindinio vaidmens atlikėjai.
Verdiktas
„Antroji aš“ – ganėtinai aktualias temas nagrinėjanti drama, kurios cinkeliu tampa vyresnio amžiaus žmogaus požiūris į socialinius tinklus ir jo bendravimo įgūdžiai atsidūrus interneto platybėse. Be to, juosta gali pasigirti dar ir įtikinama Juliette Binoche vaidyba, tvarkinga technine puse bei keliomis rimtomis įžvalgomis apie tai, ko nori moterys pasiekusios tam tikrą gyvenimą etapą. Ir viso to pakanka, gauti neprailgstančią ir peno apmąstymams suteikiančią peržiūrą kino salėje.
