Apie ką mes čia…
Genties vado Tau sūnui Kedai pasitaiko puiki proga įrodyti, jog jis jau yra pasiruošęs būti tikru vyru. O koks įrodymas gali būti geresnis nei pavojų kupina bizonų medžioklė šalia kitų gentainių. Bet, akis į akį susidūręs su savo grobiu, vaikinas išsigąsta ir padaro labai didelę klaidą, kuri jam vos nekainavo gyvybės.
Susitaikęs su savo vaiko mirtimi, Tau nesuvokė, jog nukritęs nuo skardžio Keda dar yra gyvas. Paliktas vienas, vaikinas nusprendžia surasti namus, kad jo tėvai juo didžiuotųsi kaip vyru. Keliaudamas ir bandydamas atsigauti po patirtų traumų, Keda net nenutuokė, jog visai netrukus jis suras netipinį kompanioną...
Kūrinio turinys
Filmai apie šunis ir žmones visuomet priverčia į kino teatrus suplūsti ne tik gyvūnų mylėtojus, bet ir visas šeimas, nes iš tokio pobūdžio kino projektų vaikai dažniausiai sugeba ko nors išmokti. Todėl nenuostabu, jog tokie filmai kaip „Hačiko“, „Šuns tikslas“, „Marlis ir aš“, „Terneris ir Hučas“ bei „Betovenas“ savo laikais susilaukė labai daug dėmesio. Visos mano paminėtos juostos yra šiltos, jautrios, be galo lengvos ir kas svarbiausia – universalios.
Šis filmas irgi patenka į tą kategoriją. Bet su viena išimtimi – tai pakankamai originali istorija apie pirmąjį žmogaus kontaktą su vilku ir jo virsmą į geriausią žmogaus draugą. Toks daug žadantis filmo siužetas privertė laukti juostos dar nuo 2015 metų, kai apie ją buvo pradėta kalbėti.
Filmas turėjo pasirodyti 2017 metų pavasarį, tačiau vėliau jo premjera buvo nukelta į rugsėjį. Žinoma, filmas tada neišvydo dienos šviesos dėl papildomų darbų, susijusių su juostos vizualine puse, todėl studija „Sony“ dar kartą nukėlė premjerą į 2018 metų kovą, o vėliau į rugpjūtį. Akivaizdu, jog tokie premjeros nukėlimai privertė galvoti ne apie pačius pozityviausius dalykus. Gi dažniausiai perfilmavimai ir neapsisprendimas dėl datos stipriai afišuoja apie pakankamai blogą produkto kokybę.
Šiuo atveju šis filmas neturi su tuo nieko bendro. Akivaizdu, jog buvo tikrai ištaisytos klaidos, dėl kurių ir vyko papildomi darbai. Juosta atrodo gana žvali ir įtraukianti į savo siužetinę liniją. Čia galbūt dar sužaidžia ir tas faktorius, jog apie rodomus laikus nėra tiek jau daug filmų. Todėl pamatyti pirmykščių žmonių gyvenimą, jų tradicijas ir kaip galėjo atrodyti vilko prisijaukinimas yra tikrai įdomu.
Šnekant apie tikroviškumą, tai jis čia yra dvejopas. Pirmiausia – tai nėra tipinis istorinis filmas, prie kurio galima prisikabinti atsižvelgiant į faktus ir kitus turimus duomenis. Mes tiksliai nežinome, kokie buvo tų žmonių papročiai, kaip jie garbino dievus ir protėvius bei kaip atrodė jų gyvenvietės. Iš tų laikų liko tikrai nedaug, todėl improvizuoti čia galima skersai ir išilgai. Svarbu, kad bent jau viskas, kas vyksta ekrane, turėtų bent kažkiek logiškumo.
Antra – tai yra labiau pasaka su pakankamai tikroviškai atrodančiais elementais. Žemė ir gamtos grožis yra parodyti pakankamai natūraliai, bandymas išgyventi tokiose sąlygose irgi nebuvo erzinantis akis, bet susidūrimai su pavojais čia jau kitas reikalas. Kartais atrodė, jog ekrane yra rodomas koks nors Džono Rembo protėvis, o ne paprastas, nieko apie išgyvenimą nežinantis vaikinas. Ir tai didžiausias šio filmo minusas, nes labai sunku yra patikėti Kedos sugebėjimais.
Herojų filme nėra daug, tačiau visi, išskyrus Keda, negalėjo pademonstruoti nieko įdomaus, kas leistų susipažinti su jais kaip tų laikų gyventojais. Todėl dėmesį skirsiu Kedai ir jo kompanionui Alfai. Abu šie personažai savotiškai įdomūs ir su charakteriu, dėl ko žymiai maloniau stebėti situacijas, į kurias kiekvienas iš jų patenka. Jų pirmi draugystės žingsniai ir ištikimybė vienas kitam pakerėjo. Labai jautru buvo stebėti tiek Kedos išgyvenimus, tiek ir Alfos pasiaukojimą vardam naujo draugo.
Pats veiksmas yra kažkiek užtęstas, nes rimtų susidūrimų su mirtinai pavojingais gyvūnas beveik nėra – šiek tiek hienų, kelios sekundės tigro ir dar atitrūkimas nuo vilkų gaujos. Bet, žinot, net ir turint mažai veiksmo scenų, filmas nenusibosta jau taip, jog norėtųsi kas dešimt minučių tikrinti laikrodį.
Smurto ir žiauresnių momentų čia nėra, todėl vaikams irgi turėtų patikti šis švelniai atrodantis išlikimo temos kino projektas, kuris nešokiruos jų savo žiaurumu. Tam yra 2015 metų „Oskarinis Alejandro Gonzaleso Inarritu hitas „Hju Glaso legenda“. Beje, stebint tam tikrus šio filmo epizodus galima pamatyti didelius panašumus su mano paminėta studijos „20th Century Fox“ juosta.
Apibendrinus, galima teigti, jog tai nėra vienas iš tų filmų, kuriuos norėtųsi peržiūrėti dar kartą. Tai visgi vienkartinis filmas, turintis labai gražią potekstę apie draugystę ir pasiaukojimą, kurios pagrindinė tema – kaip galėjo atrodyti pirmasis kontaktas su geriausiu žmogaus draugu.
Techninė juostos pusė
Stipriausiu momentu visame filme tampa labai išvaizdi jo techninė pusė, į kurią įeina puikūs specialieji efektai, gera muzika ir nuostabus operatoriaus darbas. Ir dabar po truputį apie kiekvieną iš šių trijų svarbių aspektų.
Visas filmas atrodo kaip savotiškas komiksas, kurio stilistika buvo pasiskolinta iš Zacko Snyderio hito „300“. Bet tai nėra blogai. Labai kruopščiai čia buvo pateikta tiek pati gamta, tiek ir gyvūnija, todėl akims bus į ką paspoksoti. Žinoma, dar ir grimas, dekoracijos bei herojų kostiumai pridėjo savo pliusų. Nors iš kitos pusė, kai kurie herojai atrodė kaip benamiai, apsirengę prieš 20 tūkstančių metų gyvenusiais europiečiais.
Labai gerai filmo metu nuteikia ir garso takelis, kuris iš malonių bei ramių kompozicijų tam tikrais momentais pavirsta į herojiškus skambesius turinčią muzikinę palydą.
Iš Austrijos kilusio operatoriaus Martino Gschlachto darbas irgi vertas dėmesio dėl kelių svarbių priežasčių – nuostabių panoraminių vaizdų ir kruopščiai nufilmuotų detalių, bendrai filmo koncepcijai pridėjusių aiškumo.
Garso montažas neerzina ausų. Vaizdas irgi nėra blogas. Gal tik pernelyg ilgas įvadas šiek tiek apkartino pirmąjį filmo įspūdį. Bet to reikalavo pats siužetas, nors manyčiau galima būtų ir patrumpinti kai kuriuos bereikšmius epizodus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Ką galima pasakyti apie aktorius, kai beveik viso filmo metu vaidino vienintelis Kodi Smithas-McPhee? Ogi nieko. Visi jie turėjo per mažai ekraninio laiko ir pernelyg neaiškiai išvystytus personažų charakterius.
Todėl tarsiu kelis žodžius apie pagrindinę šio filmo žvaigždę Kodį. Aktorius neblogai įkūnijo Kedos veikėją. Jis visos juostos metu transformavosi, todėl aktoriui teko perteikti jo būseną per įvairias emocines būkles – baimę, džiaugsmą, ilgesį ir norą gyventi. Ir tai jam pavyko. Buvo tikrai malonu žiūrėti į jį ir žinoti, jog tas berniukas iš filmo „Kelias“ išaugo į neblogą aktorių.
Verdiktas
„Alfa“ – išvaizdžią ir labai į rodomą pasaulį įtraukiančią vizualinę pusę turintis kelio filmas, kuris sugeba patikti dėl kelių paprastų elementų – pirmojo artimo žmogaus kontakto su vilku, įdomiai atrodančio prieš 20 tūkstančių metų egzistavusių europiečių gyvenimo užkulisių ir nebanalaus išlikimo nuotykio pakankamai pavojingame ir šaltame pasaulyje.
