Apie ką mes čia...
Vieną dieną stebuklingoje uoloje gatvių vagis Aladinas suranda magišką lempą, kurią patrynus pasirodo tris norus galintis išpildyti Džinas. Šis neįtikėtinas radinys ne tik nuo šiol kardinaliai pakeis vaikino gyvenimą, bet ir užtrauks ant jo galvos labai didelius nemalonumus.
Kūrinio turinys
Studijos „Walt Disney" vadovai ir prodiuseriai jau gerą dešimtmetį sėkmingai į kino ekranus perkelia žinomų animacinių pasakų motyvus vaidybinių filmų pavidale. Ir jie tą daro labai sėkmingai. Beveik visi jų kuruojami filmai sugebėjo atnešti nemažus pinigus, kas ir yra bene svarbiausiu prioritetu perdirbant jau turimą medžiagą. Ir nors man ne visi filmai paliko gerą įspūdį, tačiau tenka pripažinti, jog visi jie buvo vizualiai gražūs ir suteikiantis šiokį tokį nostalgijos jausmą vaikystei, kai per televiziją buvo galima žiūrėti „Gražuolę ir pabaisą", „Džiunglių knygą", „Dambį", „Pelenę" ar „Miegančią gražuolę". Iš „Aladino" aš tikėjausi kažko panašaus. Ko tikėjausi, tą ir gavau.
Labiausiai belaukiant šio filmo mane suintrigavo tai, jog filmo režisieriumi tapo kultinis britų kino kūrėjas Guy Ritchie. Negi studija „Walt Disney" leis šiam žmogui savaip interpretuoti jų 1992 metais pasirodžiusį kūrinį? Minčių buvo daug iki neišvydau pirmojo anonso, kuris interneto platybėse tapo itin dideliu pašaipų objektu. Viskas dėl nekokybiškai nupiešto mėlynojo Džino ir labai jau turkiškas melodramas primenančių vaizdų. Jokio Guy Ritchi anonse nebuvo. Tik pavardė titruose. Toks gėdingas vaizdas privertė nuleisti laukimo kartelę ir melstis, kad bent jau filmas būtų žiūrimas.
Jam pasirodžius kino ekranuose viskas atsistojo į savo vietas. Juosta ne tik kadras į kadrą perteikia animacinį filmuką, bet dar ir priverčia jausti milžinišką nuobodulį per pirmas dvidešimt minučių. Jau teko susitaikyti su tuo, jog tai bus vienas didelis ir neįdomus pasisėdėjimas kino salėje kartu su negalinčiais savo vietoje išsėdėti vaikais bei jų supermamytėmis iki nepasirodė Džinas. Ironiška, bet būtent tas išpeiktas internautų Džinas tapo šviesiausiu šios juostos spinduliu, kuris visos filmo metu privertė patirti pačias smagiausias akimirkas.
Džinas, kurį mes matome ekrane, yra šiek tiek kitoks personažas nei tas, kurį 1992 metais įgarsino šviesaus atminimo Robinas Williamsas. Jis čia labiau priminė stereotipinį juodaodį iš Bronkso nei šmaikštuolį iš Artimųjų rytų. Bet tai ir vežė visos juostos metu. Humoras, kurį skleidė Džinas, buvo savotiškas ir kartais lėkštas, bet be galo šarmingas, o tai pridėjo tik pliusų šiam veikėjui.
Tačiau to paties negaliu pasakyti apie Džasminą, Aladiną ir Džafarą. Jie neprilygo tiems vaizdams, kurie buvo pademonstruoti animacijoje. Ypatingai daug priekaištų turiu Džafarui, kuris čia priminė modelį, o ne piktavalį valdžios ištroškusį tironą. Džasminos personažas pateiktas šiuolaikiniuose kino rėmuose iš labai feministinės pusės. Tai, ko ji siekia šiame filme, tiesiog absurdiškai kvaila. Aišku, nenoriu čia įžeisti moterų, bet nepamirškite, kokioje valstybėje vyksta pagrindinis veiksmas. Vien už tokią ereziją arabai galvas nukapotų. Aladinas... Ne, man filme „Persijos princas" įkūnytas Dastanas labiau priminė Aladiną nei šis vaikinukas, kurio vardas ir buvo Aladinas. Tiesiog jis visiškai neatitiko šio vaidmens.
Pati pasaka, nors ji ir turėjo nemažai kvailų siužetinių vingių, man susižiūrėjo išties smagiai. Bet vėlgi, jeigu nebūtų Džino, abejoju, kad viskas klostytųsi taip gerai. Tiesiog tai šiltas, turintis nemažai nuotykių ir labai muzikalus studijos „Walt Disney" projektas, kuris tinkamas tiek dideliam, tiek ir mažam žiūrovui. Ypač jei dar nebuvo žiūrėtas originalus 1992 metų projektas. Tačiau filme dainuojama, todėl jei jūs neprijaučiate miuziklams, geriau neikite, nes spjaudysitės po peržiūros dėl išleistų pinigų bilietams.
Tikiuosi, kad kitos pasakos bus brandesnės ir labiau išdirbtos.
Techninė juostos pusė
Šiais laikais neįmanoma nustebinti visko mačiusių žiūrovų specialiaisiais efektais, todėl studija „Walt Disney" ir nesistengė to padaryti. Mes gavome standartinį gražiai nušlifuotą, nors ir tuštoką savo vidumi brangakmenį, kuris džiugina akis dėka tiesiog fantastiškų herojų kostiumų, kruopščiai sukurtų dekoracijų, nuostabaus grimo ir šukuosenų bei visai padoriai atrodančių specialiųjų efektų. Jų čia daug ir jie kartas nuo karto atrodo labai netikroviškai, bet į tai galima tikrai užmerkti akis stebint aplinką, kurioje vyksta veiksmas.
Patiko man ir kiti techninės dalies aspektai. Tokie kaip operatoriaus darbas ir artimųjų rytų skambesiais nuspalvintas garso takelis. Garso montažas taip pat buvo puikus, nors ir ne tobulas, kad galėtume pasijusti kaip kokiam Bagdade, skrendant ant magiško kilimo su Aladinu ir jo šutve. Labai neįdomiai atrodė kai kurios scenos, kurios buvo ištęstos ir neturėjo jokios įtakos siužetinei linijai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vis dar daug dėmesio gaunantis Willas Smithas pademonstravo visa tai, dėl ko mes jį taip mėgstame – didžiulę charizmą. Viso filmo metu jis skleidė tokią aurą, jog kiekvienas jo pasirodymas tapdavo čia šiokiu tokiu įvykiu, leidžiančiu smagiai pasijusti ir gauti smagią pramogą.
Kita trijulė, kuri susidėjo iš Meno Massoudo, Naomi Scott ir Marwano Kenzari, man nepadarė jokio įspūdžio. Jie atrodė kaip kokie statistai, leidžiantys Willui Smithui vaidinti. Na, tikrai ne tokio Aladino, Džasminos ir Džafaro aš tikėjausi.
Verdiktas
„Aladinas" – kultinio animacinio filmuko perdirbinys, kuris veža tik dėl įspūdingai atrodančio meninio apipavidalinimo bei charizmatiškojo Willo Smitho, sugebėjusio akimirksniu pavogti šou iš visų kitų juostoje pasirodžiusių aktorių ir tuo pačiu suteikusio žiūrovams visai smagią nostalgijos prifarširuotą pramogą.
