Apie ką mes čia…

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, veteranas Frenkas Širanas prisijungia prie galingos ir labai Pensilvanijoje gerbiamos kriminalinės šeimos Bufalino. Jo pagrindinėmis funkcijomis šioje kriminalinėje organizacijoje tampa priešų, kurie kenkia šeimos verslui, pašalinimas. Ir vieną dieną, vienu iš tokių priešų tampa žymusis profsąjungų aktyvistas ir lyderis Džimis Hoffa, kurį būtina likviduoti dėl jo sunkiai sukalbamo charakterio ir itin ilgo liežuvio.

Kūrinio turinys

Šio filmo visi kiną mylintys žmonės laukė labai ilgai – nuo 2005 metų, kai apie šią istoriją prakalbo pats Martinas Scorsese ir Robertas De Niro, kurie iš karto ja susidomėjo perskaitę Charleso Brandto literatūrinį kūrinį. Bet, kaip dažnai būna Holivude, nepakanka vien tik gerų norų, kad vienas ar kitas pasakojimas išvystų dienos šviesą, nes viskas visuomet sukasi apie pinigus.

Tad, kantriai laukdamas savo šanso, Martinas Scorsese ėmėsi kitų režisūrinių projektų, nors kiekvienais metais vis bandė surasti naujus investuotojus savo „Airiui“. Viskas tęsėsi iki 2017 metų, nes niekas nenorėjo investuoti į gangsterinį projektą 150 milijonų dolerių, kol horizonte nepasirodė „Netflix“, dėl kurio projektui buvo duota žalia šviesa ir skirtas beveik 200 milijonų dolerių biudžetas. O taip, šis filmas kainavo tiek, kiek specialiųjų efektų prifarširuoti „Marvel“ filmai. Bet ne apie pinigus kalbėkime, o apie patį projektą, kuris bent jau man buvo vienas laukiamiausių filmų pastaruosius kelerius metus.

Tiesa, „Airį“ pamatyti didžiuosiuose kino ekranuose nebus taip lengva, nes „Netflix“ leido jį parodyti vos keliose rinkose ir tai vien dėl to, kad filmas galėtų pretenduoti į prestižinius apdovanojimus. Todėl žinodamas, kad juostos nepamatysiu Lietuvos kino teatruose, nusipirkau lėktuvo bilietus ir nuskridau į Dubliną. Ir, patikėkite, tokio efekto ir įspūdžio Jūs negausite jį žiūrėdami namie per kompiuterį ar televizorių.

Ir nesvarbu, kokią techniką turite namuose, nes kinas išlieka kinu ir jam prilygti gali nebent namuose įrengtos kino salės. Kodėl šitą įtraukiau į apžvalgą? Ne dėl to, kad norėčiau pasigirti, bet dėl raginimo daryti tą patį. Jeigu turite galimybę, būtinai pasižiūrėkite filmą kine, nes jis tikrai yra vertas Jūsų laiko ir pinigų.

O dabar apie juostos turinį. Pirmiausia norėčiau paminėti, jog filmas puikiai perteikia pačią 2004 metais pasirodžiusią knygą, kurios pavadinimas atkeliavo iš mafijos žargono ir reiškia, kad kalbama apie žmogžudį.

Būtent toks ir yra Frenkas Širanas, kuriam tenka tarnauti Bufalino kriminalinei organizacijai. Juostos metu žiūrovams yra pateikiama šio mafijos smogiko istorija, pradedant nuo jo ankstyvų metų iki pat senatvės, kurią jis pasitiko ganėtinai „įdomiu“ būdu. Viskas atrodo labai įtemptai ir įtraukiančiai, dėl ko sunku pastebėti, kaip greitai prabėga laikas. Visgi tokio lygio gangsteriniai filmai yra tikra retenybė kino ekranuose, dėl to peržiūra tampa tikru pasimėgavimu.

Antra – tai yra istorija apie Džimio Hofos dingimą. Tiksliau, viena iš jo dingimo versijų, nes iki šiol nėra žinoma, kaip jis dingo ir kas iš tikrųjų dėl to buvo atsakingas.

Visgi duodamas interviu, Frenkas Širanas prisipažino, jog būtent jam buvo liepta jį nužudyti, bet ar taip buvo iš tiesų, niekas nežino. Kaip ir nežinoma, kiek iš tiesų žmonių jis nužudė. Tačiau man būtent ši Martino Scorseses pristatyta versija pasirodė įdomesnė nei ta, kurią 1992 metais mums padovanojo Danny‘is De Vito savo paties režisuotoje biografinėje dramoje „Hoffa“.

Nors mano paminėtas filmas irgi yra vertas dėmesio, todėl prieš „Airio“ peržiūrą rekomenduočiau susipažinti ir su šiuo kino projektu.

Abu mano paminėti šios istorijos herojai tiek Džimis Hoffa, tiek ir Frenkas Širanas atskleisti labai gerai. Žiūrint į juos buvo galima pastebėti jų akivaizdžius skirtumus ir tuo pačiu ne tokius kuklius panašumus.

Dėl to filmą dar įdomiau žiūrėti, nes vienu momentu žiūrovas gali simpatizuoti vienam, o kitoje scenoje galima akimirksniu pakeisti savo požiūrį ir skirti visą simpatiją kitam veikėjui. Be to, juos abu puikiai papildo antraplaniai personažai, kurie leidžia į juos žiūrėti iš įvairiausių kampų. Bet dėl to nereikia stebėtis, nes visuose Martino Scorseses filmuose didelis dėmesys yra skiriamas herojams, todėl jie atrodo taip ryškiai ir įdomiai.

Ypatingai Bufalino šeimos galva Raselas, kuris karts nuo karto pavogdavo visą šou savo trumpais, bet itin įdomiais pasirodymais ekrane.

Be personažų, daug dėmesio „Airyje“ skiriama ir pačiai nusikalstomai mafijos organizacijai bei profsąjungų veiklai, kuriai atstovavo Džimis Hoffa. Buvo labai įdomu žiūrėti, kaip atrodo visa šių dviejų panašiai atrodančių organizacijų struktūra, kurios užkulisiai - pakankamai kruvini. Bet čia nenoriu nieko atskleisti, nes esu padorus kino mylėtojas, kuris negadina kitiems peržiūrų.

Pripažinsiu, kad tokio kruopštaus požiūrio į detales labai seniai nemačiau. Čia yra visko – smurtas, riebūs žodžiai, specifinis nusikaltėlių žargonas bei labai ryškus vyriškas humoras, kuris iš karto priminė „Gerus vyrukus“.

Filmas nei vienai akimirkai neprailgsta, nors jo trukmė - pusketvirtos valandos. Tai yra labai daug, atsižvelgiant į šiuolaikinio kino standartus, bet ir kartu per mažai, nes žiūrėdamas šį filmą nenorėjau, kad jis pasibaigtų. Nežinia, kada dar mums teks galimybė išvysti tokį stiprų žanro atstovą, kurį žiūrint įtampą jaustumėm visą rodymo laiką.

Tad, apibendrindamas tai, ką pamačiau ir nepalikdamas jokių „spoilerių“, drąsiai sakau, jog man tai pats geriausias 2019 metų filmas, kuris sugebėjo nukarūnuoti Quentino Tarantino hitą „Vieną kartą... Holivude“ bei kartu geriausias Martino Scorseses karjeros darbas nuo 1995 metų „Kazino“.

Techninė juostos pusė

Filmo produkcija buvo užstrigusi ne vien dėl finansinių aspektų, apie kuriuos jau rašiau aukščiau, bet ir dėl pakankamai sudėtingos naujos aktorių „atjauninimo“ (angl. de-aged) technologijos, kurią mes pastaraisiais metais matėme ne viename filme. Tad žinant, jog kai kurie aktoriai yra itin solidaus amžiaus, buvo iš pradžių šiek tiek sunku priprasti prie jų jaunų atvaizdų, kurie ir buvo sukurti dėl mano paminėtos technologijos.

Bendras efektas išėjo puikus. Viskas įtikinama ir natūraliai pateikta, bet, aišku, šį grožį bus galima atitinkamai įvertinti tik kino teatro ekranuose, o ne žiūrint filmą per televizorių ar dar blogiau – nešiojamą kompiuterį.

Pakerėjo mane ir kruopščiai parinktos lokacijos, visokios dekoracijos, sugebėjusios sukurti autentišką rodomo laikotarpio atmosferą, prašmatnūs herojų kostiumai, madingos šukuosenos bei tikroviškas grimas, dėl kurio galima patikėti visomis smurto perpildytomis scenomis.

Todėl filmo meninis apipavidalinimas čia yra aukščiausio lygio.

Operatorius Rodrigo Prieto, kuris dirbo prie paskutiniųjų Martino Scorseses filmų „Tyla“ ir „Volstryto vilkas“, ir vėl mums pademonstravo savo talentą. Puikūs ir labai išvaizdžiai atrodantys kadrai, priartinimai bei panoraminiai vaizdai davė juostai labai didelio šarmo, dėl ko vienu ar kitu momentu galima akimirksniu pasinerti į šį gangsterinį epą.

Muzikinė filmo dalis taip pat neturi priekaištų. Kaip tik belaukiant šio filmo peržiūrėjau beveik visus Martino Scorseses filmus, todėl šiuo atžvilgiu juosta mažai kuo ir skiriasi nuo režisieriaus ankstesnių darbų. Kiekviena daina ir muzikinė kompozicija paryškino rodomas scenas ir sukūrė joms labai žavią atmosferą.

Iš kitų techninės dalies aspektų paminėčiau idealų vaizdo montažą, kuris neleido filmui prailgti nė sekundei. Primenu, jog juostos trukmė - pusketvirtos valandos. Ir tai visiškai nesijautė žiūrint šią įdomią ir be galo įtraukiančią istoriją. Garso montažas be jokių priekaištų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Šiais metais jau kalbėjome apie svajonių aktorių komandą žiūrėdami Quentino Tarantino filmą, kuriame pasirodė Holivudo asai Leonardo DiCaprio ir Bradas Pittas, tačiau net ir jiems yra sunku prilygti „Airio“ kolektyvui – gyvoms kino legendoms, tokioms, kaip Alas Pacino, Robertas De Niro, Joe Pesci ir Harvey‘is Keitelis.

Atvirai, negalvojau, kad dar kada nors viename filme pamatysiu šias gangsterinių filmų ikonas. Svajonės pildosi ir tai yra nuostabu.

Didžiausia šio filmo pažiba – Alas Pacino, kuris privertė kiekvieną rodymo minutę mėgautis jo įtikinamai įkūnytu Džimio Hoffos personažu. Ir nors tai nebe pirmas kartas, kai Džimis yra mums pristatomas didžiajame kine, nes prieš tai, 1992 metais jį puikiai suvaidino kitas legendinis aktorius Jackas Nicholsonas, tačiau tai ryškiausias šio žmogaus pateikimas, kurį man teko matyti.

Alas vaidino taip gerai, jog atrodė, kad ekrane mes matome tą patį aktorių, kuris prieš beveik tris dešimtmečius pelnė „Oskarą“ ir dar nebuvo nusivažiavęs iki komedijų su Adamu Sandleriu. Tikiuosi, kad jis bus pastebėtas JAV kino meno ir mokslo akademijos narių, nes už šį savo vaidmenį jis privalo gauti bent nominaciją „Oskarui“.

Robertas De Niro ir vėl pasirodė gangsterio vaidmenyje, dėl ko galima tik džiūgauti, nes išties pastaraisiais metais jis nelabai vaidino panašaus pobūdžio kine. Vien tik komedijos ir visokie ne itin įdomūs filmai apie nieką. O šiais metais čia jau antrasis solidus aktoriaus projektas po „Džokerio“.

Na, ir dar, čia yra jo devintasis bendras projektas su Martinu Scorsese. O kai jiedu pradeda kartu dirbti, sulaukiame išties įtikinamo rezultato. Ir čia yra puikus to pavyzdys.

Filme pasirodo ir kitas ikoniškas aktorius Joe Pescis, kuris ilgus metus praleido pensijoje ir nesirodė jokiuose filmuose, tačiau po ilgų ir varginančių Martino Scorseses ir Roberto De Niro įkalbinėjimų, pasiryžo grįžti ir suvaidinti dar vieną mafijozą – Ruselį Bufaliną. Tai buvo kažkas nerealaus, nes iš karto pamačius jį ir išgirdus jo balsą, galima patirti didžiulę nostalgiją „Geriems vyrukams“ ir „Kazino“.

Iš kitų svarbių, bet ne itin daug ekraninio laiko užimančių aktorių paminėčiau ne vieną kartą pas Martiną Scorsese vaidinusį Harvey‘į Keitelį, Jesse Plemonsą, Stepheną Grahamą, Bobby‘į Cannavale‘į, Aleksą Palladino, Jacką Hustoną, Anną Paquin, Ray‘ų Romano ir Domenicką Lombardozzį. Visi šie aktoriai su savo rolėmis susidorojo išties puikiai.

Verdiktas

„Airis“ – visomis prasmėmis idealus filmas, kuris įrodo, jog net ir XXI amžiuje galima sukurti tokį įtraukiantį bei nenuvalkiotą kriminalinio žanro šedevrą, kuris be jokių abejonių ateityje taps neatsiejama kino klasika. Tad pradedant solidžia Martino Scorseses režisūra, įtikinama pagrindinių aktorių Alo Pacino, Joe Pesci ir Roberto De Niro vaidyba bei baigiant kruopščiai paruoštu scenarijumi su akis ir ausis džiuginančiais techniniais sprendimais, šį beveik dešimtmetį ruoštą projektą galima drąsiai pavadinti geriausiu metų filmu.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)