Apie ką mes čia…
Netekęs tėvo, kuriam buvo nepriimtina jo seksualinė orientacija, bei vis dar ieškantis savo laimės, advokatas Marius viename suaugusiems skirtame portale susipažįsta su iš Sirijos pabėgusiu Ali, kuris gyvena Belgrade. Po trumpų apsvarstymų ir greitai įsiplieskusios simpatijos, Marius nusprendžia jį aplankyti. Jis net nenutuokia, kuo pasibaigs ši iš pažiūros nekaltai atrodanti savaitės trukmės viešnagė Serbijos sostinėje.
Kūrinio turinys
Esu žiūrėjęs ankstesnius Romo Zabarausko filmus, todėl man žymiai lengviau yra vertinti šį filmą. Su metais pas šį jauną kino kūrėją atėjo patirtis ir branda, kurią mes galime matyti šiame filme. Tik ar vien brandos ir noro papasakoti rimtą istoriją užtenka? Štai kur klausimas, nes režisūra ir scenarijaus rašymas ne visuomet eina lygiagrečiai su talentu ir ne visi žmonės turi sugebėjimus abiems šiems kinui svarbiems aspektams.
Iš karto pasakysiu, jog pati filmo idėja yra pagirtina, todėl žiūrėdamas šią juostą pajutau, ką mums norėjo su ja pasakyti režisierius. Bet iš kitos pusės, tai ganėtinai sausai atrodantis ir kartais chaotiškai vystomą siužetą, kuriuo sunku patikėti, turintis filmas. Kodėl taip sakau? Na, nes filme yra nemažai siužetinių linijų, kurių, deja, iki galo nesugeba išgvildenti filmo režisierius. Kai kurios istorijos nutrūksta, kitos pernelyg greitai įsirutulioja, jog tiesiog neįmanoma patikėti tuo, kas vyksta ekrane. Pati pagrindinio herojaus motyvacija tam, ką jis nusprendžia padaryti antroje filmo pusėje, yra pernelyg dirbtina, kad žiūrovas išties galėtų susitapatinti su juo ir patikėti jo veiksmais. Jau nekalbu apie kitas pašalines istorijas, į kurias yra įveliamas pagrindinis filmo personažas. Todėl manau, jog buvo galima iki galo užbaigti kai kurias istorijas, kad neliktų jokių kvailų klausimų pasibaigus šiam filmui.
Užtat, kas pradžiugino, jog pagrindinis filmo veikėjas Marius mums yra atveriamas per kelias prizmes. Mes matome jį kaip tėvui nuoskaudas turintį sūnų, matome kaip gerą advokatą bei matome kaip vienišą ir meilės ieškantį žmogų, kurio orientacija jo gimtoje šalyje kelia susirūpinimą homofobiškai nusiteikusiems piliečiams. Tad daugiasluoksniškumas jam yra būdingas. Bėda tik tame, jog ne visus tuos sluoksnius mums bandoma pateikti, kad mes, į kiną atėję žiūrovai, dar labiau sugebėtume juo patikėti. Vienintelis iš visos juostos veikėjų, kuris išties buvo išdirbtas iki galo, tai iš Sirijos pabėgęs Ali. Jo istorija buvo suprantama, nes ekrane mes gavome tikrų tikriausią šio personažo ekspoziciją. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie turtuolę Dariją, kurios siužetinė linija buvo gana neišvaizdi bei neužbaigta. Visi kiti filmo personažai nesukelia jokių emocijų.
Šnekant apie meilę, tai ji man filme nors ir pasirodė labai jau paviršutiniška, bet tai buvo toks reikiamas juostos cinkelis, kuris gali prisidėti prie tam tikros žmonių edukacijos, jog Lietuvoje galima mylėti ne vien priešingos, bet ir tos pačios lyties žmogų. Visgi gyvename XXI amžiuje, o ne viduramžiuose. Na, o tie, kuriems nepriimtini yra vyrų santykiai, gal geriau apeikite šį filmą, nes gausite šoką nuo nuostabiai nufilmuotos meilės scenos tarp dviejų vienas kito geidžiančių vyrų.
Apibendrinus, mano nuomone, tai profesionaliai susuktas ir ganėtinai neblogą idėją gvildenantis projektas, kurio, deja, silpniausiu akcentu yra pats pasakojimo modelis bei dramaturgija, dėl kurios labai sunku yra įsigilinti į temas, kurias Romas Zabarauskas čia paliečia, o tuo labiau patikėti beveik viskuo, kas dedasi ekrane.
Techninė juostos pusė
Žiūrėdamas lietuviškus filmus visuomet pastebiu taip vadinamą „chaltūrą“, kuri tiesiog erzina akis, jog atrodo, kad žiūri ne vaidybinį filmą, o kokį nors pigiai susuktą televizinio serialo epizodą. Čia viskas yra visiškai kitaip. Matosi, kad prie projekto dirbo tikrai gabūs žmonės, kurie išmanė tai, ką darė. Todėl mes ir gavome itin profesionaliai atrodantį bei pasauliniam kinui prilygstantį vaizdą.
Ir taip, kalbu visiškai rimtai. Filme mes gauname nuostabų operatoriaus darbą, kuris leido bent kažkiek susitapatinti su aktoriais, o muzika... Kokia čia nuostabi ir puikiai prie rodomų scenų priderinta muzika. Didelis bravo tiek kompozicijų autoriams, tiek ir pačiam režisieriui su jo komanda, kurie sugebėjo išspausti maksimalų efektą iš garso takelio.
Neslėpsiu, bet man patiko ir garso bei vaizdo montažas, spalvos, kurios pabrėždavo ekrane vyraujančią nuotaiką, meninis apipavidalinimas ir aišku pačios lokacijos, kuriose vyko filmo siužetinės linijos veiksmas. Tad drąsiai teigiu, jog techninė filmo dalis yra išties pagirtina ir verta žiūrovų dėmesio.
Aktorių kolektyvinis darbas
Mano nuomone, jog po šio filmo aktorius Eimutis Kvoščiausias turėtų gauti dar daugiau įdomių pasiūlymų vaidinti kino filmuose, nes tai, kaip jis pats ir sakė, yra jo gyvenimo vaidmuo, kuris atveria neįtikėtinas perspektyvas. Ir kalba eina ne vien apie Lietuvą, bet ir užsienį. Ir tai būtų velniškai teisinga, nes jo vaidybiniais sugebėjimais nei akimirkai nesuabejoji. Todėl ekrane mes gauname pakankamai įtikinamą bei žmogišką nelaimingo ir gyvenime pasimetusio vyro paveikslą. Tad tai buvo Eimučio benefisas, dėl kurio nuoširdžiai galima džiaugtis.
Iš antraplanių aktorių verta paminėti turką Dogacą Yildiz ir rusę Dariją Ekamasovą, kurie irgi turėjo nemažai ekraninio laiko. Vaidyba kaip vaidyba, tad nieko ypatingo čia nepastebėjau. Svarbu, kad jų pasirodymai visiškai neerzino, o tai jau yra šioks toks pliusas šiai juostai. Aišku, buvo ir kitų veidų kaip Aistė Diržiūtė, Naglis Bierancas, Denisas Kolomyckis bei Simonas Mozūra, tačiau jų vaidmuo šioje istorijoje buvo toks epizodinis, kad nebuvo galima įsigilinti į jų vaidybinius sugebėjimus. Na, bet čia reikia kaltinti ne aktorius.
Verdiktas
„Advokatas“ – itin blankiai pavaizduota meilės ir pagarbos tarp dviejų simpatiją vienas kitam jaučiančių vyrų drama, kurią nurungia itin kokybiška ir pagirtinai maloni akims techninė dalis bei talentingo teatro aktoriaus Eimučio Kvoščiausko vaidybinis benefisas.
