D. Fletcheris pristato filmą „Eddie The Eagle“ (liet. „Erelis Edis“), kuriame pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją. Prieš 28 metus Didžiąją Britaniją sužavėjo ir prajuokino Michaelis Edwardsas. Tuo metu 24-erių vaikinas pademonstravo didžiulį ryžtą ir drąsą nusprendęs, kad pats pasiruoš Olimpinėms žaidynėms ir puikiai atstovaus savo šaliai šuolių su slidėmis rungtyje. Beje, šioje rungtyje iki tol britai niekuomet nedalyvaudavo ir net neturėjo tinkamų sąlygų šios sporto šakos mėgėjams treniruotis.
Vis tik M. Edwardso ryžtas nugalėjo – nors po visko vaikinas tapo ne tiek herojumi, kiek pajuokos objektu. Po Olimpinių žaidynių, kurių metu jis užėmė paskutinę vietą, britai jį praminė Eddie The Eagle (liet. Erelis Edis).
Apie dalyvavimą Olimpinėse žaidynėse Michaelis svajojo nuo pat vaikystės. Ir nors atrodė, kad jo svajonei didžiulę sieną užtvėrė jį palaužusi sunki kaulų liga, Edis įrodė, kad nieko nėra neįmanomo.
Savo istoriją dar prieš 15 metų M. Edwardsas-Erelis Edis pardavė kino kūrėjams ir taip perleido visas teises į ją. Anot tuomet pasirašytos sutarties, vyrukas negalėjo kištis į filmo scenarijaus rašymą, nors filmas vis tik turėjo būti paremtas tikrais įvykiais.
Lygiai 15 metų – tiek laiko ši istorija apie herojiškąjį Edį keliavo nuo vieno iki kito režisieriaus. Niekam nepavyko parašyti tokio scenarijaus, kuris būtų vertas kino juostos. Vos ši istorija pakliuvo į Dexterio rankas, šis nusprendė eiti kitu keliu nei jo pirmtakai – kad ir kokia komiška buvo Edžio praeitis, jis visa tai parodė kaip neblėstančio ryžto kupiną rimtą istoriją.
Filmas, kuriam prognozuojama milžiniška sėkmė, kino ekranus pasieks jau visai netrukus, tad jo belaukiant Dexteris sutiko DELFI duoti išskirtinį interviu ir papasakoti daugiau filmo subtilybių:
– Dexteri, kuo Jus sužvėjo Erelio Edžio istorija?
– Visi į jį žiūrėjo su šypsena. Rodės, kad tas jo ryžtas tebuvo juokelis. Aš jame įžvelgiau vyrą, kuris turi milžinišką svajonę, vyrą, kuris dėl savo svajonės gali ryžtis bet kam. Jo nesužlugdė net tie, kurie vis kartojo, kad jis nesubegės ir juokėsi iš jo.
Ši istorija yra apie vieno žmogaus kelionę ir atsidavimą. Manau, kad tai įkvepianti istorija ir vyresniems, ir jauniems apie tai, ko galima pasiekti iš tikrųjų norint įgyvendinti savo svajonę.
– Savo istoriją Erelis Edis pardavė kino kūrėjams prieš 15 metų. Nuo tada jis nebeturėjo jokių teisių į ją ir kino kūrėjai ją galėjo pakreipti taip, kaip tik norisi. Ar po tokių ilgų ieškojimų ir galimybės ją koreguoti, istoriją, kurią pamatysime filme, vis dar galima vadinti tikra ir tokia, kokią išgyveno pats Edis?
– Iš tiesų taip, jis ją pardavė, tačiau mes, kurdami filmą, tikrai jo neignoravome. Priešingai – stengėmės, kad ir jis būtų įtrauktas į visą procesą tam, kad istorija būtų kuo autentiškesnė. Bendravome su juo, kalbėjomės, bet juk jis – ne filmų kūrėjas, jis – šuolininkas su slidėmis (šypteli).
– Iki tol, kol istorija pakliuvo į Jūsų rankas, ją bandė ne vienas režisierius. Vis tik Jūs pirmasis, kuris į visa tai pažvelgėte ne pro juokingąją prizmę. Kodėl?
– Nenorėjau Edžio paversti klounu ar pajuokos objektu. Jo pasiaukojimas ir tikslo siekimas parodo, koks jis iš tiesų yra žmogus ir išskirtinė asmenybė. Nors taip, net tuo metu, kai viskas vyko, britai į jį žiūrėjo su šypsena, vis tik nemanau, kad jo istorija verta tik juoko. Pažvelkite, kokią didžiulę širdį ir kokį protą turi šis vaikinas.
– Ar pats ko nors pasimokėte iš šios istorijos?
– Žinoma. Turint svajonę negalima pasiduoti ir net jei visi aplinkui iš to juokiasi, negalima tiesiog sustoti ir nuleisti rankų. Reikia siekti savo svajonės. Tai puikus užsispyrimo pavyzdys.
– Kuo dabar užsiima Erelis Edis?
– Dabar jam jau 52-eji, jis dirba motyvaciniu įkėpėju. Na, universitete dėsto paskaitas ir įkvepia, kaip reikia siekti savo tikslo, jis nepamiršo visos šios istorijos ir ja siekia įkvėpti kitus.
– Britai vis dar pamena prieš beveik tris dešimtmečius jų gimtąjį kraštą garsinusį Edį, tad tikėtina, jog jiems bus smalsu pamatyti, kaip visa istorija atrodys kino ekrane. Kaip manote, kodėl šį filmą turėtų norėti pamatyti lietuviai?
– Tai istorija apie žmogų ir asmenybę, o ne tik apie Edį kaip apie personažą. Manau, kad ji bus suprantama visiems ir visiškai nesvarbu, ar esi britas, lietuvis, gyveni Afrikoje ar dar kur. Tai istorija, kuri turėtų įkvėpti žmones visuose pasaulio kampeliuose.
– Kuo skiriasi scenarijaus rašymas filmui, paremtam tikra istorija, nuo vaidybinio filmo kūrimo?
– Pirmiausia tuo, kad visa istorija jau yra ir jos nereikia sugalvoti. Tačiau tai dar nereiškia, kad pakanka surašyti istoriją. Turint faktus, viską reikia surašyti dramatiškai ir įdomiai, taip, kad būtų įdomu visa tai stebėti.
Be to, asmuo, apie kurį kūriau filmą, vis dar gyvas, tad ir faktus reikia pateikti neiškraipant, juk jis bet kada gali pasakyti, kad to ar ano iš tiesų nebuvo, gali viską sukritikuoti. Tik pagalvokite, kiek daug filmų yra sukurta apie tuos, kurių jau nebėra. Kad ir apie W. Šekspyrą. Jo juk nebėra, jis negali po filmo pasakyti, kas išgalvota, o kas – ne.
– Ar nebijote, kad po filmo premjeros, Edis vis tik pareikš, kad to ar ano iš tiesų nebuvo? Ar nebijote tokios herojaus kritikos?
– Edis ne kartą matė filmą ir yra juo patenkintas, tad nemanau, kad vertėtų dėl to jaudintis. Kad ir kaip bebūtų, tai yra filmas, paremtas tikra istorija, o ne faktų surašymas, tad normalu, kad kažkas yra hiperbolizuojama, kažkur įtepiama dramos, tuo šis filmas ir visas procesas ir yra įdomus.
Beje, filmą Edis net kelis kartus peržiūrėjo su savo šeima ir net verkė iš laimės... Nors kaip bus po premjeros – sunku pasakyti, visi esame laisvi žmonės. Laisvai kuriame, laisvai kalbame ir laisvai interpretuojame. Kaip ir aš kūriau bei interpretavau jo istoriją, pritaikydamas ją kino juostai.
– Tuo metu, kai Edis dalyvavo Olimpinėse žaidynėse, jis tapo itin populiarus. Kaip manote, ar šis filmas gali jam grąžinti populiarumą?
– Labai to norėčiau. Jis nuostabus ir unikalus žmogus, tad tikrai nusipelnė dėmesio ir populiarumo. Jei taip įvyks – nuoširdžiai džiaugsiuosi.
– Kino kritikai jau dabar šiam filmui žada neįtikėtiną populiarumą. Kur slypi to priežastis: aktoriuose, istorijoje ar kituose filmo komponentuose?
– Manau, kad visi dalykai yra svarbūs. Taronas Egertonas, įkūnijęs Edį, yra labai talentingas žmogus, pati istorija yra įkvepianti. Juk Edis yra paprastas žmogus, visiškai toks pat, kaip ir daugelis iš mūsų, ir jis pasiekė neįtikėtinų dalykų.
Žiūrovai pačiame Edyje gali įžvelgti ir pamatyti save. Tai turėtų juos įkvėpti ir pačius nenuleisti rankų. Be to, istorija pateikiama paprastai, be kažkokių specialiųjų efektų, tai ne fantastinis, o nuoširdus filmas. Manau, žiūrovai tą nuoširdumą įvertins.
– Pagrindinį vaidmenį šiame filme įkūnijo Taronas Egertonas. Ar buvo sunku rasti aktorių pagrindiniam herojui?
– Greitai jį radome, nebuvo sunku, tačiau labai džiaugiuosi tokiu pasirinkimu. Ieškojome aktoriaus, kuris ne tik būtų talentingas, norėjome, kad į jį būtų malonu žiūrėti. O Taronas toks ir yra – jis labai organiškas ir mielas, į jį smagu žiūrėti, jis toks savas. Manau, kad tai tobulas pasirinkimas.
– Kiek laiko užtruko darbas su šiuo filmu?
– Šiek tiek daugiau nei pusantrų metų. Tai normalus laiko tarpas norint sukurti filmą, nors gal sakyčiau, kad viskas pavyko labai greitai. Tikrai ne per ilgai.
– Kas buvo sunkiausia kuriant filmą?
– Scenarijų parašiau sklandžiai, viskas toliau taip pat klostėsi be problemų. Daugiausia nepatogumų buvo filmuojant pačių Olimpinių žaidynių scenas, nes dirbome sniege ir šaltyje. Darbo diena tuomet prasidėdavo apie šeštą ryto, o filmuoti baigdavome aštuntą ar devintą vakare. Visą dieną tekdavo būti šaltyje, tad tai tikrai nebuvo malonu.
Be to, šioms scenoms, kai filmavome šuolius su slidėmis, reikėjo nemažai specialios įrangos, tad tuo metu prie filmo dirbo didžiausia kūrybinė komanda.
– Kaip šį filmą įvertino Jūsų žmona Dalia Ibelhauptaitė?
– Ji buvo atvykusi į Vokietiją, kai ten filmavome filmą ir pati matė, kaip vyksta pats procesas.
Manau, kad ji filmą vertina palankiai, jai tikrai paliko įspūdį ir pats filmo procesas, be to, ji viena pirmųjų perskaitė ir filmo scenarijų, kuris taip pat ją sužavėjo.
Nors iš tiesų geriau paklauskite pačios Dalios (juokiasi).
– Kokius įspūdžius Jums paliko filmas tuomet, kai peržiūrėjote galutinį rezultatą? Ar nekilo minčių, kad vienoje ar kitoje vietoje reikėjo kažką daryti kitaip?
– Turbūt visuomet galima pagalvoti, kad tą ar aną reikėjo daryti kitaip. Labai sunku sukurti gerą filmą. Blogą filmą gali susukti bet kas, o gerą... Kai kuriuos dalykus dabar daryčiau kitaip, bet tai ne esminiai dalykai, tik nedidelės smulkmenos.
Džiaugiuosi savo filmu ir tikiuosi, kad žiūrovai juo mėgausis. Tai puikus filmas šeimai, nes jame nėra sekso, smurto ar kitų dalykų, kurie gali nuteikti netinkamai. Norėjau sukurti tokį filmą, į kurį galėtų eiti visa šeima, senelis nusivestų anūką ar tėtis sūnų.
– Ar Jūsų mintyse jau sukasi kito filmo idėja?
– Taip, turiu kelias idėjas, tačiau dar nenoriu nieko pradėti. Noriu pažiūrėti, kaip žmonės reaguos į šį mano filmą, noriu jį pristatyti, pasimėgauti ir tik vėliau kibti į naujus darbus (šypteli).
